Lietuva su Lenkija matyt nekariaus

Vienas pažįstamas tvirtas jaunuolis. Pamenu  kaip aš ilgai aiškinausi su juo kokios jis tautybės. Jis pats nelabai šį klausimą supranta, tėvas lyg ir ukrainietis, bet iš Lenkijos, pats jaunuolis laisvai kalba visomis Vilniaus kalbomis. Pavardė tokia, kad pažįstu žmogų su tokia  pačia pavarde ir anas griežtai tvirtina esąs baltarusis.

Per dideles šventes  jaunuolio šeima eina į Katalikų bažnyčios lenkiškas pamaldas. Kunigas kalba ten gražiai, bet ne visai  suprantamai.... Taigi - vilenčikas arba tuteišas.

Jis daug negalvojęs išėjo į profesionalią Lietuvos kariuomenę. Paklausiau, ei, tai tave ten gal muš kaip nelietuvį kokie kavianski ar Šiaulia.

-         Baikit, - jis numojo ranka,  – mūsų ten tokių iš Vilniaus labai daug. Niekas mūsų nemuš.

Dvi išvados.

Primo, Abiejų Tautų Respublikos tautų genuose karingumas  išlikęs.

Sekundo, su lenkais mums tai jau niekaip nepavyks matyt pakariauti.

Apie pasakų sado/mazo

Didelę mano intelektualinio gyvenimo dalį užima pasakos. Kartus su maže skaitome, vaidiname ir bijome. Ir pasakose  tikrai daugybė įdomiausių dalykų.

Štai kokios skirtingos Raudonkepuraitės (toliau RK) pas prancūzą iš karališkojo  dvaro Šarlį Pero ir vokiečius skurdeivas Grimus.  Pero RK pasakoje netgi Vilkas nenužudomas, o tik apdaužomas šluota. Pasakos herojai stengiasi vienas kitą apgauti gudrumu. Pasaka primena karališkųjų rūmų intrigas.

Galantiškos ir net  kai kurios labai pašaipūniškos prancūziškos pasakos kaip diena ir naktis skyriasi nuo griežtųjų vokiškųjų. Nors siužetai vienodi. Kitokie tautų charakteriai.

Biednai gyvenusių  Grimų pasakose  netgi sakyčiau su pasitenkinimu vilkas žudomas sadistiniais būdais, ilgai mėgaujantis scenos aprašymu.. Atrodo paimk ir nušauk, jei jau taip nemėgsti. Ne. Vilkui gyvam pjaunamas pilvas, pilvan  sudedami akmenys, vilkas dar galvoja esąs gyvas, eina gert vandens, nes jį troškina ir tada tik paskęsta nuo akmenų svorio pilve. Aišku ir RK ir jo močiutė taip pat vilko su  pasimėgavimu buvo prarytos.

Ir taip panašiai  ilgai su pasimėgavimu vilkas žudomas net dviejose man žinomose Grimų pasakose (RK bei  Vilkas ir septyni ožiukai).

 Be šio vokiškojo sado/mazo pasakose dar ir pilna erotikos. Miegančioji gražuolė, Erškėtrožė ir ta pati RK tai pasakojimai apie moters prabudimą merginoje. Princai bučiuoja ir jos atbunda  arba princai prasirauna pro erškėtrožių krūmus, jos prasiskleidžia ir įsileidžia princą į vidų ir taip toliau....

Dar labai pamokančios  pasakos Mėlynbarzdis bei  Gražuolė ir Pabaisa. Bet jas matyt netrukus  uždraus pažangios Europos organizacijos. Nes jos apie moterų suvaldymą ir privertimą paklusti. Seksizmas. Dar, vyrai, paskubėkime jas perskaityti kol galima.

Aiškiai matau pasakas buvus senų laikų televizoriais ir kiekvienas klausytojas galėjo suvokti jas savaip, pagal ištvirkimo arba  gyvenimo pažinimo  laipsnį.

Olimpinė viltis

Na taip...ryt rytą, šaltą ir speiguotą, arba drėgnai lašantį nuo visų bjaurių pašalių į mano susigūžusią iš siaubo figūrėlę...taigi ryt rytą aš išvaromas iš namų apie šeštą .

Mane užrašė į baseiną “Olimpinė viltis”. Dešimt kartų per mėnesį.  Net neminėsiu tos niekingos moters vardo kuri taip siaubingai su manimi pasielgė. Patys tikriausiai žinote.

Zyzė zyzė apie mano pilvą (pilvas kaip pilvas), žmogui virš 50 ir jis mėgsta alų, tai kaip aš kitaip galiu  atrodyti? Ne, matai, turi pasitempti. Kur tai matyta tampytis virš 50 metų būnant. Atslenka  baisi ir kvaila mada būti sveikam iki šimto metų.

Dar ji prikibo prie rankų  raumenų, kad jie primena sosiskas, o ne sardeles, kaip buvo susitikus prieš septynis metus.

Ir dar daug prišnekėjo visko.Tai aš ir išeinu į  tą tamsią nežinią, rytoj, šeštą ryte (įsiklausykite  į tą skaitvardį šššš lyg poliarinis  vėjas ūžautų), kai dar net šunų neveda niekas pasivaikščioti...ir Meilutytei daugiau neplosiu.

Komplimentas

Atidaryti šampano butelį tai kaip dviračiu važiuoti. Rankos nebeužmiršta. Prieš metus atkimšau  beveik porą šimtų butelių, net vienos rankos delno oda tada  prakiuro.
O šiemet paprašė moterys   atkimšti tik dvi dėželes šampano. Jos nežinojo mano šampaninės meistrystės. Man buvo paskirti pagalbon  dar keli vyrukai.  Aš  lengvu įprastu judesiu  atkimšau  vieną šampano butelį. Paskirti pagalbon  pasakė - aišku - ir  pasišalino.
Moterys pažiūrėjo pagarbiai į mano miklius pokšt  ir pasakė;
 - Atrodo lyg atidarote minties jėga.

Una storia di Natale

Šiandien supratau kuo reikia dirbti, kad kasdien gautum gražiausių gyvenimiškų istorijų tiesiai iš gyvenimo. Barmene kavinėje prastame rajone. Tiesa, kažkoks lygis (na vos vos nuo žemės) kavinei pageidautinas, kad tavęs klientai nebaladotų, o tik liūdnai parimę prie baro pasakotųsi.

Štai Vidmanto ir Petrutės istorija ką tik nuo baro. Vidmantui labai liūdna, nes gyvenimas nesusiklostė. Žmogus iš Plungės, bet kultūros ir Vilniaus jam labai jau  norėjosi. Žmona jį atsivežė į Vilnių ir čia metė. Nes gėrė per daug. Vidmantas kai užsidirba kiek pinigų pradeda gerti, nes nėra moteriškės kuri juo pasirūpintų. Bet jei būtų rimta ir griežta moteriškė tai jis jos tikrai klausytų. Geria kultūringai kavinėje, bet atsineštą kišenėje pigų marceliučių ir vakaro aidų tipo vyną. Bet kadangi  žmogus geras, nepiktas, tai barmenė leidžia jam taip. Šalta juk lauke. O vienas savo kambaryje negali.

Kartą atėjo dirbti į kavinę dizainerė Petrutė..Petrutė jau pasiekė tokį amžių kai moteris beveik visą laiką pikta, be iliuzijų, visi vyrai kiaulės ir šešėliuoja  į akis  bevaikė bei beanūkė vieniša senatvė. Petrutė davė velnių ir Vidmantui. Vidmantas išklausė kaip reikia gyventi protingai  iš Petrutės lūpų. Išeidamas  pasakė nebegers.

Kitą dieną Petrutė labai lėtai dirbo reklamos darbus  kavinėje, bet Vidmantas nepasirodė.  Kavinės savininkei teko labai griežtai bartis  bartis su dizainere Petrute, nes nu visiškai ta sena ....pridirbo neįdomiai ir be spalvų. Petrutė irgi pasiuto. Barėsi moterys labai ilgai ir išsitrankė galų gale durimis.

Kitą dieną atėjo beveik blaivus Vidmantas. Jis labai nusiminė, kad  Petrutė išsitrankė durimis ir dingo.

O dar kitą dieną atėjo Petrutė ir kai išgirdo, kad jos ieškojo Vidmantas, padarė kavinei labai gražų dizainą ir su savininke visiškai nė kartelio nesusibarė per visą dieną..

Pavadinau šį kalėdinė pasakojimą itališkai  - juk  gražiai skamba, ar ne? Toks itališkas dekoras  gelbėja šią istoriją. Nes gražaus epilogo  tinkamo pabaigti kalėdinį pasakojimą  neturiu. Kol kas.

Gal kada vėl Vidmantas nebegers ir netyčia užklis į kavinę. Bet kam blaivam kavinė prastame rajone?

O gal Petrutė  kada užeis pasitikrinti kavinės dizaino...tada gal galėsiu pavadinti šią istoriją kad ir lietuviškai. Su gera pabaiga bus tikras kalėdinis pasakojimas.

Literatūrologinis paišsidirbinėjimas

Ar žinote, kad....
Zinaida Šišova buvo vertėja iš  lietuvių kalbos į rusų.
Ji buvo poeto Fioletovo našlė. Poetą Fioletovą Odesoje nušovė Miškos Japončiko gaujos banditai. Nušovė nes Fioletovas dirbo Odesos kriminalinėje paieškoje.
Miška Japončikas buvo Benios Kriko prototipas. Benia  Krikas buvo  Isaako Babelio garsiųjų "Odesos apsakymų" herojus.
O poetą Fioletovą banditai nušovė gal ir supainioję su jo broliu Ostapu Šoru, kuris irgi dirbo Odesos krminalinėje paieškoje. Tas Ostapas Šoras buvo Ostapo Benderio prototipas iš Ilfo ir Petrovo romano "Dvylika kėdžių".
Žaurus  tas  literatūrinis gyvenimas...

Dvi Kalvarijų naujienos

Pirma naujiena. Buvusio viešbučio “Kolūkietis” patalpose Rinktinės gatvėje prie Kalvarijų turgaus atsidarė naudotų knygų knygynas. Nu tai vaabšče, ta vieta jau sovietų laikais buvo pačios blogiausios auros ir nuo to laiko tik blogėjo: naudotų rūbų ir naudotos buitinės technikos (vogtos Vokietijoje?) pardavimo vietos, nepilnamečių chuliganų,  kurių jau nuo 10 metų bijo turgaus bomžai, augimvietė, daržovių prekybos asų iš Azerbaidžano labai pigios moterys.  Ir štai dabar po tiek metų auros degradacijos   – knygynas. Mano prognozė paprasta – iki Tarptautinės  darbo žmonių solidarumo šventės šitas knygynas nedatrauks.

Antra naujiena jau ir ne naujiena beveik.

Vėl aš kaip topolis styrau autobusuose. Užimu vienas visiškai neekonomiškai dvi normalias moteriškas vietas ir mano bandymai išlipti/įlipti baigiasi kokios prispaustos vargšės cypimu. Greičiau jau BM susiremontuotų savo škodą. Nes dar kelios tokios savaitės  ir Zuoko transporto sistemą Kalvarijų gatvėje  ištiks dvasinė krizė. Bet iš kitos pusės  turiu laiko ir vietos išanalizuoti Vilniaus moterų sudėjimą iš arčiau ir išvada nekokia: yra gražių, bet mažos jos, smulkios, prispaustos arba užliptos cypia labai gailiai.

Bet vėlgi gyvenimą pamatau iš arčiau ir naujienos sukrečia. Per vieną tarpą tarp stotelių (Apkasų ir Tauragnų) vakar sužinojau apie vieną tuteišą bendraamžį  vyrą viską. Mano dydžio tuteiša moteris jį galinėse sėdynėse taip prispaudė, kad jis neturėjo kur dingti ir tyliai vos neverkdamas atsakinėjo į jos garsius nukreipiančius  klausimus.

Ataskaita ką sužinojo autobuso keleiviai: taip, gyvenu su mama, taip, antrąkart nevedžiau, operaciją mamai padarė gerai, Raudonajame  kryžiuje, taip, pirma žmona buvo graži ir turi  dar ir ne nuo manęs  vaiką. Ne, nevedė ji antrą kartą. Gyveno su sugyventiniu, taip, ne, nebegyvena ir su juo, ne, negrįžo pas mane, taip, Kalvarijų gatvę reikia paplatinti. Darbą dirbu, galima surasti darbą jei nori, taip. Aha, sūnus pilnametis tuoj, merginą turi, mama irgi  dar dirba nors ir po operacijos. Antrą operaciją irgi darys. Nes pirmą kartą gerai padarė. Gal Lazdynuose.

Savaime suprantama aš trumpinu, nes dar reiktų pripildyti teksto atmosferą tos tuteišos moters padūsavimais, parypavimais dėl nelaimingo vyro likimo ir bandymais užvertus akis prisiminti kokius dar parodymus galima ištraukti iš  vargšo užspeisto kampe vyriškio.

Gaila Tauragnų stotelėje įlipo visiškai trumparegis lietuvis inteligentas be akinių ir nematydamas moteriškės  pločio įsibrovė sėdynėn tarp iškart pralinksmėjusio vyriškio ir nusiminusios dėl priverstinio tylėjimo   tardytojos. Kaip inteligentui buvo labai nepatogu sėdėti, lietuvis  kankinosi, bet atsikelti ir tuo parodyti moteriai jos nesveiką storumą buvo dar neinteligentiškiau, tad anas kankinosi sėdomis.

Iki Baltupių pravažiavome jau be jokios vertingesnės informacijos. Pusė autobuso per tą laiką iki Baltupių virškindama pateiktas žinias  apžiūrinėjo nuo galvos iki kojų  vargšą tuteišą.

Janukovyčius – mūsų šeimos asmeninis priešas

Na mes ne ukrainiečiai. Bet tas Janukovyčius....

Jei nuo pradžių tai vyresnė dukra gana protinga mergina. Sakau ne kaip tėvas,  o kaip protmūšio komandos kapitonas. Be jos dalyvavimo dešimt taškų per žaidimą prarandame kaip padėta. Arba ji štai dar praeitais metais politologiškai taikliai įžvelgė Šimašiuje būsimo prezidento potenciją kai dar niekas nematė.

Taigi ji studijavo viename tokiame Vilniaus universitete. Anksčiau ar vėliau studentaujant ateina nemaloni diena – reikia kada nors baigti tą easy time. Dėl bendro išsilavinimo lygio palaikymo baigiamą darbą nutarė parašyti politologine tema. Nors dirba jau dabar visai kitoje  sferoje.

Taigi tema buvo apie Lietuvos geopolitines kryptis. Darbas buvo parašytas per dvi spalio  savaites. Davė ir man vieną variantą paskaityti.

Kaip dabar prisimenu optimistines darbo pabaigas. Ten ir aktyvus Lietuvos  vaidmuo Rytų partnerystėje, geopolitinė Vakarų  pergalė Ukrainoje, Vilniaus konferencijos triumfas.

-         Vo darbas, - pakėliau nykštį ir taip įvertinau dukros darbą.

Dukra atidavė darbą ir palaimingai ilsėjosi. Palaima truko dvi  dienas. Kol Janukovyčius nepareiškė – babkių mažai duoda  ES, niekur jis nestos. Ant geopolitinių įžvalgų jis deda skersą. Klajos jis  brolių belarusų klystkeliais. Pofik jam ukrainiečių ateitis, pofik ir lietuvės studentės diplominis.

Ir  kaip jaustis studentei, kai jos darbą, atspausdintą, įrištą ir jau atiduotą dėstytojams, su raudonu rašalu subrauko toks pašlemėkas?

Kaip kaip, tik aktyviai pritarti vienam iš dabartinių Maidano šūkių:

Ukraina v Evropu,

 Janukovyč v žopu.

Gykas? Hipsteris?

Aš vėl autobusu važiavau. Kadangi BM mašiną vis dar remontuoja. Tai kartkartėmis aš vėl su džiaugsmu neriu  į autobusų pasaulį, kur bendravimas gyvas, ankštas  ir alkūnė į alkūnę.

Štai vakar spėliojau kas toks vienas labai gudrus vaikinas. Stotelėje buvo labai daug žmonių. Jis palypėjo ant laiptelio ir atsisukęs į minią besiveržiančią vidun išmaniai tarė:

-         Vietos nėra. Nesistumkite.

Aš kaip tik buvau už jo. Pažiūrėjau. Akinukai, barzdelė, kūdas kaip dviratis, mažas, madingas. Pats sau atrodė labai išmanus, kad taip gerai pasakė ir suvaldė vienu taikliu žodžiu minią begalvių keleivių. Žinojau, kad tokie kažkaip specialiai vadinami, bet per prakeiktą sklerozę niekaip negalėjau prisiminti. Gykas? Hipsteris? Bet nemaloniai už kalnieriaus  lijo ir mečiau apmąstymus apie šiuolaikines socialines  grupes.

Aš juk visą jaunystę sugebėdavau įlipti į bet kiek pritutintą  autobusą Dzeržinskio Turgaus sustojime.

Labai lėtai stumdamas gyką/hipsterį, kad neduok Dieve nepažeisčiau Ženevos konvencijos bei Strasbūro žmogaus teisių įstūmiau jį ir save į autobuso vidų. Į po manęs atsiradusią erdvę dar sulipo kokie penki žmonės. Gykas/hipsteris lėtai nešamas manęs ir kitų į vidų tylėjo. Jo veide atsirado garsiai nesakoma bet ryški mintis apie niekingus žemės grumstus, kurie štai dabar taip nekreipė dėmesio į jo išmanias mintis apie tai kiek telpa autobuse žmonių ir matyt artimiausiu metu ši kvaila minia sulaužys Zuoko turtą.

Ypatingai niekinga mintis jo veide buvo apie mane ir mano pilvą. Nes jo galvai kliuvo kaip tik mano ta ilgo materialiai aprūpinto gyvenimo išpuoselėta kūno dalis. O man vis jo knietėjo paklausti. Tai kas jis? Gykas ar hipsteris? Bet kažkaip nutariau neįsivelti į autobusines diskusijas. Ir be tos diskusijos jaučiausi  iškritęs kiek iš bendražmogiško europinio diskurso.

Pavyzdinis kalėdinių norų sąrašas

1. Diržas (ne auklėjimui, bet kelnių išlaikymui ant organizmo)

2. Šiltos bet nestoros kojinės (kad neplėšytų batų)

3. Bet koks protą lavinantis dalykėlis (pvz. trumpa  kelionė į Singapūrą arba 16 puslapių mokslo populiarinimo brošiūra "Kaip galų gale tapti turtingu  turint   50 metų")

4. Odekolonas (pageidautina ne Trojnoj, išoriniam vartojimui)

5. Dalai Lamos personalus leidimas valgyti neribotai nekenkiant kūno apimtims.

6. Pažyma iš privačios medicinos klinikos, kad iki 2030 metų kepenys atlaikys mezkalį, tekilą reposado, kašasą bei bet kokį kitą bet kokių pasaulio tautų gėrimų  kiekį.

7. Rumunijos ambasados kvietimas parašyti knygą apie Rumuniją su stipendija trims mėnesiams all inclusive gražiausiose Rumunijos vietose. Ambasada  gali būti ir bet kokios kitos pasaulio šalies. ES nebūtinai. Svarbu -  mėnesiai ir gražiausios vietos.

8. Neviešas noras, bo nepadorus.

9. Antras neviešas noras, kad nesakytumėte, jog neturiu fantazijos.

10. Geležinis Vilkas ne tik Baltijos II diviziono čempionas, bet ir Lietuvos. 

Vilniuje yra visko

Vilnius nesiliauna mane stebinti. Nors mes kartu jau virš 50 metų. Lyg  ir visur esu pabuvęs Vilniuje. Bet gi ne pasirodo, buvo  dar man nematytų  stebuklų Vilniuje.
Antakalnyje , už Petro ir Povilo, yra dar tokia labai prastai atrodanti nuo gatvės Trinitorių arba Išganytojo arba Joanitų bažnyčia. Tai aš iki šiol dar niekada nebuvau viduje. Vakar patekau...
Bažnyčios kupolas iš vidaus mane pritrėškė kaip Panteono kupolas Romoje. Panaši didybė ir susižavėjimo jausmas. Kupolas stovi ir šviečia dangaus šviesa visiškai dievop. Bažnyčioje kitkas menka ir siaura. Kupolas virš visko.
Italo darbas iš XVII amžiaus atrodo.
Jei  kas nematė - tikrai vertas pamatyti   kupolą  iš vidaus. Iš išorės liko tokia pati, užkampinė bažnyčia, daržuose už miesto  ribos...

Viktoras išbąla GUMe

Viktorui Maskvoje buvo smagu. Detskij mir, Arbatas, GUMas, pirmas tikras sniegas, Tretjakovka. Dūšia tiesiog ilsėjosi su plačiai žengiančia Rusija. Соотечественннники, pagalvojo švelniai Viktoras, дорогие мои москвичи.

Ir tada su šaltuku prisiminė tuos, nuo Baltijos jūros,  tuos masiulius ir kitus vis aplojančius jį, persekiojančius... Ech, pagalvojo Viktoras, kur наш žmogaus teisių teismas, kad tik  Archangelske jis būtų, o ne tam Strasbūre. Paskutines sulopytas kelnytes Lietuvai numaučiau, nereikėtų ir Stokholmo arbitražo.

Taip maloniai galvojo galvojo ir užsimiršo, agi stovi GUMo viduryje. Ūmai šaltukas vėl perbėgo drebu  per visą kūną. 

Lorka taigi tebeloja vargšė viena ten palikta. Niekas nepasakė sustok, fū. Ir nubėgo greitai Viktoras į GUMo šunų maisto skyrių. Pačią brangiausią, pačią geriausią  parveš vargšei dešrą Sobačja radost  iš Maskvos.

Tai apsidžiaugs Lorka. Šokinės aplink ir džiūgaus.

 Ir vėl širdį užliejo tokia plati ramuma kaip Volga prie Žigulių...

Sandro ir atsarginė mamytė

Mano vyresnei dukrai patinka kuo tamsesni vaikinai. Taip jau yra ir ji negali kitaip. Matyt kažkur genetiniame lygmenyje tai užkoduota.

O dabar du nutikimai  su maže iš savaitgalio pramogų. Šeštadienį po vaikų teatriuko abu  su maže nuėjome paragauti chačapurių į chačapurinę prie stoties. Klientų daug nebuvo ir smalsią mažę įleido į virtuvę pažiūrėti kaip kepami šie gruzinų virtuvės skanėstai.

Mažei virtuvėje virtuvėje patiko ir diplomatiška mergina (juk jau ketveri metai) ta proga prisistatė savo naujam virtuvės draugui:

-         Aš vardu N., o kuo tu vardu?

-         Sandro, -  atsakė juodas juodas gruzinas. Ir kaip dera tikram gruzinui kalbant  su mėlynakėmis blondinėmis lietuvaitėmis pratęsė mintį, - o tavo labai gražios akys...

-         Tavo irgi labai gražios akys, - nesutriko ir rėžė atgal mažė.

Antra sesė – išsigandau.

Pavalgiusi mažė gavo dovanų du saldainius nuo Sandro.

Sekmadienį nuėjome į Valdovų rūmus. Mažė pasimetė nuo mūsų grupės ir net mes su Balkanų moterimi po kiek laiko sunerimome. Sunerimusi BM pasiuntė mane ieškoti vaiko. Optika man vis dar nepadarė akinių ir aš lėkiau per muziejaus sales vargdamas. Ne viską mačiau ir kliuvau akimis vis už ko nors. Kartą  akis užkliuvo už vienos aukštos tobulai  sudėtos blondinės, kuri kažką meiliai šnekėjo su savo vaikučiu. Net be teisingų akinių galima buvo pastebėti blondinės grožį.

Bet pats save subariau, privalau ieškoti mažės, kodėl taip neatsakingai elgiuosi, aš juk atsakingas tėvas. Ir vėl laksčiau po sales. Bebėgant  antrą kartą pro tą pačią blondinę ir nevalingai sulėtinus žingsnius  pažįstamas  vaiko balselis  nuo blondinės rankų suriko:

-         Tėte!

Bliamba, tai ta gražuolė ir prieš tai ramino mano mažę, o aš...na bet padėkojau blondinei už vaiko gelbėjimą ir nesusilaikęs pagyriau mažę, kad labai gražią atsarginę mamytę susirado.  Atsarginė mamytė tada  irgi pasakė ačiū.

Tai va. Genai rodos  tie patys,  bet vieną kartą juodukai, o kitą kartą blondinės.

Teisininkas Ramutis

Lietuvoje tiek daug teisininkų, kad ne visiems pakanka darbo. Taigi mūsų namo bendrijai ėmėsi vadovauti teisininkas Ramutis. Toks tipingas profesijos atstovas, geibus ir droviu kiek nustebusiu dėl šio pasaulio juridinio netvarkingumo žvilgsniu, bet popieriukus parašo labai dailiai. Tad kol buvo tvarkomi popieriukai viskas buvo labai gražu. Bendrija pradėjo naują šviesų teisiškai pagrįstą gyvenimo etapą.

Bet teisininkai turi keistą savybę, jie šiek tiek atitrūkę nuo realybės. Maždaug kaip poetai ar kiti laisvi profesijų atstovai.

O kad būtų jums aiškesnė dramaturgija tai iš kitos pusės veiksme dalyvavo: aš (vis dar be akinių) bei Balkanų moteris visą savaitę sėdinti  namie, nes mažė sirguliavo. Tad magma ir kitos tektoninės slinktys jau kunkuliavo.Visą savaitę  rytais/vakarais eidavau laiptine graibydamasis už sienų, nes tamsu nors akį durk ir akinius vis dar daro optika. Lemputės su judesio davikliu neveikė. Be to po kojomis šiureno jau gerą mėnesį nevalytos laiptinės visokie įdomūs daiktai. Iš laiptinės viršuje sklido chemikalo dvokas, lyg name jau aktyviai veiktų kokaino išgryninimo laboratorija. Taigi paskatintas BM parašiau apie tai e-mailą teisininkui Ramučiui.

Teisininkas Ramutis su visa pagarba atmetė mano pretenziją, kadangi pagal gaunamas  sąskaitas laiptinė valoma ketvirtadieniais. Praėjo teisininko Ramučio minėtas ketvirtadienis ir laiptinėje dar gausiau šiugždėjo  gainiojami rudeninio skersvėjo visokie daiktai bei žvyras. Kvapas iš laboratorijos vyravo laiptinėje, nors taip gal dar geriau, bent kitų kvapų neužuodėme.

Kai dar kartą su visa kiek pajėgiu  ironija ir pažadu nukreipti kol kas taikią namie sėdinčios ir laiptinę stebinčios BM energiją į Ramutį kreipiausi, tai teisininkas informavo, kad tikrai jam visai netikėtai valytoja nevalė pasamdytos valymo firmos žiniomis laiptinės. Bet paaiškino -  kadangi vakar ženyjosi valytojos dukra. Na mano giliu įsitikinimu, valytojos dukra ženyjosi taip jau visą mėnesį. Būna ir taip, toks seksualiai aktyvių moterų gyvenimas. BM pareiškė į tą raštą, kad jos nuomone valytojos dukra taip ženyjasi  jau nuo vasaros ir ji šio  reikalo kontrolę  bei būtinus geresnei teisininko Ramučio veiklai skatinti   postūmius perima iš manęs.

Na ką aš galiu pasakyti – gerai, teisininke Ramuti, kad dar spėjai lemputes vakar laiptinėje  įsukti....

Apie taisykles

Optika vis dar nepadarė akinių...

Vakar prekybos centre judėdamas BM nurodyta kryptimi skaičiau įsigilinęs čekį, o kadangi reikia skaitomą objektą prisikišti labai arti akių, tai  netikėtai kelyje išdygo reklaminis stendas. Po staigaus susidūrimo smūgio stendas susvyravo, bet išliko stovėti.

Balkanų moteris ironiškai paklausė:

-         Taip kaip tu galėjai be akinių žaisti regbį?

Mintyse ji norėjo papildyti  - būdamas toks žioplas, ji aišku  to garsiai nesakė, bet kaip sako Odesos žydai tą mintį  ji buvo užsidėjusi ant  veido  nuo ausies iki ausies.

Teko moteriai paaiškinti regbio taisykles. Žmogus su kamuoliu veržiasi kaip nori. Tik negali spardytis kojomis arba mojuoti kumščiu. Jį stabdo gynėjai taisyklingais užgriebimais. Žiūrėti ar neskauda gynėjui ar bandyti pasakyti soriukas jei šiek tiek per plati alkūnės trajektorija – ne žmogaus su kamuoliu reikalas.

Taigi akinių aikštėje visai nereikėjo.

Tiesa veidą ir man vakar kiek paskaudėjo. Bet BM sužinojusi tiek daug apie  regbio taisykles neturėjo ką pasakyti. O tai retas reiškinys.

Ruduo, gumelė, Bangladešas

Kol buvau jaunas – galvojau taip man niekada neatsitiks.

Bet atėjo ruduo ir gumelė kaip čia buvus.

Gumelė tai ne ta, kurią iškart įsivaizduoja jaunesnė  ir aktyvesnė  patvirkusi visuomenės dalis. Kai  guldavo nepatogiai ar šiaip pasikreipė per daug akiniai,  tai juos pataisydavau keliais akinių rėmų metalo palankstymais. Metalas aišku pavargo ir vieną dieną perlūžo. Akinius nešioju 40 metų ir be jų niekaip neįsivaizduoju bent minimalios egzistencijos. Be akinių jaučiuosi  it  nuogas gėjus Raudonojoje aikštėje eilėje prie Lenino mauzoliejaus 1982 metų žiemą.

Optikoje pasakė viena jūsų akis beveik normali, kita visiškai niekam tikusi. Tarpas tarp akių centrų didelis. Jūs keistai matote pasaulį. Todėl naujų akinių reikės laukti ilgokai.

Kaip išgyvenęs brandžiame socializme susitvarkiau senuosius akinius taip – suveržiau rėmą su gumele viduje  tos konstrukcijos apspausdamas stiklą ir tada dar  nedarydamas staigių judesių galiu spoksoti į kompiuterio ekraną ar šiaip ką pakeverzoti ant popieriaus. Pasaulį šiek tiek matau. Bet kabo akiniai tik  ant vienos ausies ir bendras manęs su gumele suveržtu  stiklu vaizdas visiškai tragiškas.

Dar kabinete  šalta kaip per suomių - rusų karą ir todėl svajoju apie suomių snaiperių apatines kelnes iš to pat karo sušilimui.

Dar švarko alkūnės net blizga, nes valytoja bijo valyti aplink  klaviatūrą ir visus nešvarumus (nors ir nedaug) švarko alkūnių medžiaga  surenka nuo stalo paviršiaus. Dirbdama  valytojos darbą alkūnių medžiaga įgavo piktdžiugišką blizgesį. Derėtų dėtis tokius senovinius buhalterių antrankovius arba lopus ant alkūnių. Į daugumą kitų švarkų jau nebetelpu. Arba jei telpu, tai sproginėja sagos.

Dar kabinete senas medienos pano su Variniu raiteliu iš sovietų laikų. Dar Basanavičiaus  bareljefas, bet jį  aš pats pasikabinau, jau XXI amžiuje.

 Iš šešių lempų aukštai palubėje šviečia tik dvi. Jei uždegi daugiau, tai pasigirsta garsas pokšt ir vėl lieka tik lygiai dvi šviečiančios.

Kadangi vėsu, tai maloniai užsidėčiau ir vatinuką kaip kokio kolūkio sąskaitininkas nešildomame sandėlyje.

Pavasarį išmokome su dukra visas pasaulio vėliavas, bet kai dabar rudenį per protmūšį reikėjo Bangladešo vėliavos, tai aišku prisiminė tik ji.

Panoptikumas tiesiog kažkoks. Ruduo. Pačiam baisu.

Žąsiukus nesisekė auginti

Giminės iš pa Utenas vis bandydavo kaip nors prasisukti net ir karo ar kolchozų laikais. Kai kas sekdavosi (bulvių vežimas  į Leningradą, pavyzdžiui), kai kas nesisekdavo.

Bet jau ką prakeikė giminės tai žąsiukų auginimo verslą.

Na visų pirma kieme ir aplink nebuvo jokio rimto vandens telkinio. O žąsys tai vandens  paukščiai ir joms vanduo gyvybiškai būtinas.  O auginti reikia daug, kad apsimokėtų. Tai mažiems žąsiukams pasiteškenti netoli šulinio būdavo įkasama į žemę tokia didoka baleika (skardinė vonia vaikams maudyti) ir jie ten turkšdavosi. Vienu žodžiu kiemo vidury maldavosi didelė triukšminga  paukščių  gauja. Jei tapdavo baisu tai spiesdavosi žąsiukai į krūvą, po vieną neišsibėgiodavo.

Tai per karą rusų kareivių nervai neatlaikė to triukšmo viduryje kiemo. Gyveno giminės troboje tikras generolas, jis pats važinėdavo nuo ryto iki vakaro, bet jo buveinę su kareiviais  prižiūrėjo toks podpolkovnikas. Mandagus ir malonus žmogus. Jis prižiūrėjo visą štabo gyvenimą troboje bei kareivių palapinėje kieme. Bet vieną dieną visi žąsiukai dingo. Vanagai aišku nusinešdavo žąsiuką kartais, bet po vieną  ir ne kas dieną.

 Vaikai rado nusukiotas žąsiukų galvytes toli nuo namų. Tada parnešė ir padėjo prie štabo durų, kad podpolkovnikas matytų. Oi kaip jis rėkė ant tų išrikiuotų štabo kareivių, mojavo pistoletu ir atrodė tuoj kelis sušaudys. Padėjo. Vėliau jau  nieko nebevogė kareiviai.

Bet ir mintis auginti žąsiukus pradingo. Ką gero benuveiksi  su tom nusukiotom galvytėm. Ir kam erzinti nervingus žmones su ginklais?

Vėl žąsiukų biznis prasidėjo jau kai buvo įsikeroję kolchozai. Ta pati baleika, ta pati triukšminga krūvelė kiemo viduryje. Tačiau kadangi giminė turėjo  liūdną patyrimą, tai  nuo vanagų ir šiaip negerų žmonių saugoti žąsiukus su vytele rankoje buvau paskirtas aš, visai dar mažas 5-6 metų vaikelis.

Ganytojo darbas atsakingas ir gana nuobodus. Bet...jei meti mažu akmenuku į žąsiuką, tai jis labai juokingai šokčioja ir sukelia savo išgąstingu gagenimu paniką, visi žąsiukai puola krūvon, laksto gyvai po kiemą  ir tada įdomiau gyventi bei lengviau  pataikyti į dar vieną žąsiuką akmenuku. Ir vėl juokingas šokčiojimas, vel paniškas gagenimas. Gražu.

Bet po kelių ganymo dienų kai kurie žąsiukai pradėjo šlubčioti, keli visai pakratė kojeles. Nematyta  liga užpuolė žąsiukus. Kaimiečiai sunerimo, mano akmenukus  susekė ir demaskavo. Nors aš jau strategiškai apsižvalgydavau ar nemato budrios tetų akys. Gavau su ta pačia  ganytojo vytele lupti.

Aš ilgai verkiau, nes buvau iki tol mieste augintas ir visai nemuštas, o eilinis bandymas auginti žąsiukus nutrūko. Žąsiukų ganytojas  kardinaliai atsisakė   toliau ganymo veiklos dėl nepedagogiško vytelės panaudojimo ir žąsiukų verslas nebuvo atnaujintas. Štai taip nesisekė mano giminėms kai kurie versliukai....

Der tippisch bruder Grim pasaka

Tėvas sunkiai gyventi, nes mirė jo frau ir vaikai daug valgyti. Tėvas eiti į  miškas ir vestis  dukras, kurios daug valgyti ir princas joks neatjoti. Kad valgyti maistas pas princas.

Tėvas sugalvoti palikti dukras miške nykštukams, jei princas neatjoti, kol eiti per miškas.

-         Fater,  - pasakyti vyriausias dukra ir protingas jau. Ji suprasti fater bėdas ir mintis. – Einam paklausti senas frau iš miškas, ji pasakyti kaip padaryti gut. Neatiduok mūsų nykštukas. Jie labai kliaine.

Tėvas nueiti pas senas protingas frau raganas trobelis. Senas frau neatidaryti duris. Jai atsibosti tie amžinai alkani vokiečiai su kinder. Drang nach osten, ten geras juodžemis, ten daug maistas, galvoti senas frau.

Tada tėvas paimti senas šmaiseris dar jo tėvas ir gražiai suvaryti kulkas serijas į frau duris.

-         O, guten tag, fater, - iškart atidaryti duris senas frau. – Bitte schon.

Senas frau išklausyti tėvas grosse bėda ir duoti patarimas:

-         Duoti dukras suvalgyti vilkas iš šitas miškas. Kol sotus vilkas  miegoti nubėgti pas gretimas miškas  princas. Tas atvažiuoti su BMW ir atkalti  vilkas. Tada žiūrėsim.

Tėvas taip ir padarė, sumaitino senas vilkas savo dukras. Tada nubėgti pas bruder princas su BMW. Tie atkalti beisbolkėm vilkas. Vilkas be kalbų mirti.

-         Du, dunkelkopf, sena shwaine – sakyti princas bruder ir perpjauti senas gyvulys  pilvas.

Iš ten iššokti gyva sveikas abi tėvas dukros. Visi sakyti valio.

Daryti grosse balius. Gerti cwai grosse bier. Kita rytas vestuvės.

Po vestuvės visi gyventi gerai. Tėvas visada turėti maistas. Princas BMW visada švarus, nauja žmona  visada blizginti. Verkti tik jugend dukra. Jos princas neturėti BMW, tik senas Audi.

Į teatrą

Vieną vakarą  Balkanų moteris panūdo kultūros. Kitą dieną aš jau buvau prie Jaunimo teatro kasų. Kasininkė nuobodžiavo, klientas buvau vienintelis.

O juk aš dar  prisimenu laikus  kai D.Tamulevičiūtės dešimtuko teatre  žmonės prie šitų pačių kasų stovėdavo  naktimis ir kasininkės buvo maldų objektai.

Taigi paėmiau BM užsakytus bilietus į vaikišką spektakliuką . Ir stovėjau ilgai skaičiau afišą, kol išsirinkau ką nors suaugusiems  - Raštininką Bartlbį. Į šitą,  sakau, noriu du bilietus. Nebrangius. Maždaug po 10 litų.

Kasininkė liūdnai atsiduso, paaiškino  - tai praeito  mėnesio afiša, spalio, jūs ne ten žiūrite. Jūs žiūrėkite į lapkričio mėnesio spektaklius, kurie bus. Bilietus paprastai parduodame į būsimus spektaklius.

O po  dešimt litų turime tik į vaikiškus spektaklius.

Aha, atsakiau, ir pažiūrėjau į teisingą afišą, kur būsimi spektakliai. Mane suėmė nervas, ko ji su manimi šneka kaip su debilu. Aš gi net 1,75 knygos autorius. Galima sakyti rašytojas ir garsus blogeris.

Tada pabandžiau prisiminti, kuris  dabar garsiausias jaunimteatrio aktorius. Priblokšiu šitą moteriškę  intelektu.  O, šovė išganinga mintis, taigi Kazlas čia aktoriauja.

Sakau duokite kur Kazlas vadina. Bet pigesnius.

Kasininkė dar kartą atsiduso. Patriotai, kur Kazlas, bilietai po 50 litų.

Ūmai ji atkuto, savo spektalių meniu prisiminė man tinkamą spektaklį. Taigi Trys Mylimos, juokingas spektakliukas, ir tarmiškai šneka. Jums tiks.

Ai, nusispjoviau ir išėjau, nu sunervino  visai  ta išmanioji kasininkė  su savo žemaitėmis  - juokingais spektakliukais. Vos nepradėjau vietoje keiktis.

Kiek galima. Nu niekaip niekaip nekoreliuoja mano veido  išraiška bei  povyza  su  giliu vidiniu kontempliatyviu dvasiniu pasauliu. Todėl užteks mumi ir vaikiško spektakliuko. 

Kalbėkite su juo

Aplankėme gimines. Prisiminė teta kaip mane mažą augino kaime vasaromis...

Labai  tylus vaikas buvo. Žaidžia sau kampe tylomis kareivėliais ir viskas.

Tai moma (mano bobutė) išeidama į kolūkį vis prašydavo:

Tai  jūs bent kalbėkite su juo, o tai visai durnas išaugs

Tarptautinis regbis: Lietuva - Malta

Senas Lietuvos regbio priešininkas  - Maltos regbio rinktinė  atvažiuoja pas mus.

Europos čempionato Nacijų Taurės 2A diviziono rungtynės šeštadienį, lapkričio 2 d., 14 val.Vingio parko regbio stadione, Vilniuje.

Rami pensininkų diena

Įprasta nuobodi pensininkų  diena mano motinai vos nesibaigė infarktu jau apie vidurdienį.

Iš ryto dar tamsoje septintą valandą  nuvežiau pakeliui į darbą  mamą  į sodą. Sode po poros valandų ji pridavė vandentiekį komisijai. Šiek  tiek pasinervino, bet patenkinta buvo, kad pridavė. Žinote kokios tos komisijos, tai lentelė ne tos spalvos, tai vamzdelis ne tuo kampu palinkęs.

Apie 11-ą grįžo namo. Durys į butą  atviros. Tėvas, kiek pajėgia logiškai protauti (truputį alzheimeris) paliko duris praviras, nes ėjo išnešti šiukšlių. Šiukšlių ėjo išnešti, nes žino ne viską prisimena, tai kai prisimena nurodymą puola iškart vykdyti, nes po to neprisimins. Balkanų moteris tvirtina, kad ir aš einu tėvo pramintu keliu, nes nieko neatsimenu, ką ji nurodo padaryti. Į tai atsakau – kovoju su savo būsimu paveldimu alzheimeriu jau dabar, vaikštau pirmadieniais į protų mūšius. Tad iki jos buitinių nurodymų protų mūšių nustekentos smegenys nedaslenka.

Kitas mamos vargelis – Kornvalio reksas Katukas - pasinaudojo atviromis durimis  ir  prisiprašė kieme pas žmones į mašiną, nes jam šalta ir baisu kieme, o kelio atgal neprisimena. Būtų nekilmingas, mokėtų grįžti. Bet Kornvalio reksai jau tokie kilmingi, kad erdvėje be tarnų pagalbos nesiorientuoja.

Taigi mama grįžta, durys atviros, mylimo katino nebėr, tėvas šiukšles išnešė.

Kur katinas -  nežino.

O tuo laiku kieme žmonės mašinoje, pažiūrėjo katinas švarus,veislinis, meilus ir nutarė jį priglobti, bet pirma nuveš pas veterinarus - patikrins ar sveikas. Gerai, kad truputį dar  turėjo sąžinės, tai nuėjo į laiptinę paklausti  - gal kieno tas katinas yra? Pamatė praviras duris ir tėvo paklausė. Tėvas nutarė, kad jau jų katinas tai visada yra namie ir pasakė jų katinas nepabėgo.

Mama tuo laiku lakstė kieme ieškodama Katuko. Grįžo prie laiptinės ir pamatė svetimoje mašinoje uždarytą jos Katuką. Katukas krapštė letenėle stiklą  už lango pamatęs šeimininkę.

Greitai  pasirodė  ir naujieji katino  šeimininkai, .jei niekam nereikia to gražuolio, tai jau ir važiuosią  su juo pas veterinarus.

Šeimininkės ir Katuko susitikimas buvo džiaugsmingas. Katukas leido meilius garsus, mama gėrė validolį. Ačiū Dievui, naujieji Katuko šeimininkai lengvai sutiko atiduoti buvusį beglobį.

Būna  ir pensininkams įdomesnių dienų...

Apie kapeikas ir telefonus

Monetos anais laikais buvo tokios.

Viena kapeika – gazuotas vanduo be sirupo iš automato. Trys kapeikos gazuotas vanduo su sirupu iš automato. Už dešimt kapeikų teko gerti sausą vyną iš tokio pat standartinio gazuoto vandens automato Krymo pliaže. Tai matyt  buvo vienetinis įvykis, nes dėl tokios atrakcijos pamenu sugriuvo tos dienos planai keliauti kur nors kitur. Likome visai dienai prie to maloniojo dešimtkapeikio automato. Vienu metu alaus automatai už kapeikas buvo netgi ir Vilniuje, Sporto rūmuose. Bet alaus automatai jau buvo sudėtingesni nei gazuoto vandens. Bent jau didesni.  Taigi techninė mintis kaip panaudoti monetas kirbėjo ir sovietams.

Už  dvi kapeikas galima buvo paskambinti iš telefono automato gatvėje mieste.

Mane vidiakų  laikais šiurpindavo išmanieji amerikonų telefonai, mat į kuriuos galėdavai paskambinti. Iš doro tarybinio tik pats galėjai skambinti, nors sklido legendos, kad buvo kažkur ir specialių automatų į kuriuos galėjai  skambinti. Bet matyt tai tik vienos labai galingos sovietinės įstaigos telefonai.

Gatvių etiketas leido tiesiog duoti dvi kapeikas prie telefono būdelės žmogui, jei negalėjai iškeisti jam pinigų.. Tas pats gatvių etiketas neleido ilgai plepėti tose būdelėse, nes nekantrūs eilėje  prie durų barškindavo į duris monetomis. Ir jiems reikia skambinti.

Aišku telefonų automatų būdelės gatvėse buvo kaip ir viskas  TSRS-e. Daug metalo, kliba ir be galvos padaryta.. Rodos, jei tiksliai pamenu, būdelės dažytos gelsva spalva. Kabinų stiklus daužydavo gatvių chuliganai. Gumos, kurios turėjo prilaikyti kabinų stiklus, tirtėdavo nuo  menko prisilietimo kaip per nedidelį žemės  drebėjimą.Taip sunku buvo kalbėti į ragelį tolimai gražuolei meilius žodžius tose smirdinčiose ir kiaurai vėjo košiamose būdelėse.

Ir patys telefonų aparatai dažnai kybodavo su liūdnu nupjautu laido galu arba išimta garso membrana. Vidinės kabinų sienos buvo išbraižytos keiksmažodžiais bei  telefonų numeriais. Kadangi viskas buvo deficitas, tai ir detales iš viešųjų  telefonų  meistrai auksarankiai (iš ano laiko ir tebėra išlikusi šita dinozaurinė  keista vyrų rūšis, kuri beveik viską moka pasidaryti patys) išėmę rasdavo kur panaudoti. Tada žmonės  buvo ne tokie nevykę kaip dabar, pasigamindavo patys radijas, diskotekų aparatūrą bei elektrines gitaras.

Dar labai blogą paslaugą padarė viena rusiška komedija. Ten patyręs žmogus taip trenkia į telefono  korpusą, kad jam maloniai išbyra visos tos dienos sukauptos aparate monetos. Na tai visi iš širdies ir trankė, jei aparatas parodydavo mažiausią kaprizą. Ir kartais tikrai gerai  trinktelėtas veikdavo geriau.

Penkių kapeikų moneta tiko didžiuosiuose miestuose įeiti į metro, bet pas mus Vilniuje autobuso ar troleibuso bilietas tekainavo keturias kapeikas, tai mums tokios penkiakapeikės ir nereikėjo.

15 kapeikų moneta jau tiko tarpmiestiniams telefonų pokalbiams. Palangoje štai buvo visai didelė kontora tiems  tarpmiestiniams  pokalbiams ir pamenu kaip laukdavome ilgai pokalbio kad ir su Vilniumi, ir belaukdami prisiklausydavome visos TSRS geografijos – Maskva, Syktyvkaras, Rostovas, būtinai su kabinos numeriu, taip kviesdavo sujungėjos-telefonistės žmones pokalbiui. Pakviesti paknopstomis bėgdavo į savo kabiną, ten susijaudinę nuo ilgo laukimo rėkdavo alio, alio. Pokalbis dažnai nepavykdavo dėl prasto ryšio, tekdavo  rėkti baisiu balsu ir jokio intymumo tose kabinose nebuvo. Galėjai gyvai girdėti  po kiek dešra, kokios ant tilto vakare suknelės, meilės  ir kitas gyvybiškai svarbias problemas net gana toli nuo kabinos. 

Dar buvo 10,  20, 50 kapeikų monetos ir tada jau rublis. Rublis taip pat  moneta, kurioje buvo dažni Didžiojo Spalio,  karo pergalių ir Lenino jubiliejų paminėjimai. Vienas rublis  buvo ir popierinis, bet tai jau visai kita istorija...

Metų knyga

Čia balsuojame už metų knygą

Trys krūmai

Šita paslaptinga istorija prasidėjo gegužės mėnesį Kalvarijų turguje. Kadangi Podhalės turguje beveik ir nebūnu, tai ateityje gal net neminėsiu žodžio Kalvarijų. Tiesiog  - Turgus.

Viename Balkanų moters nubraižyto sodo plano kampe buvo palikta kaip tik vieta trims vertingiems  krūmams. Tai mes pas tokią turgaus kampe kiūtančią ir todėl gal  sąžiningą moterį paėmėme tris skirtingus daugiamečius krūmus. Aš prisiminiau apie juos – gydanti arbata, kvepės ir miegui gerai bei  senas lietuviškas  primirštas prieskonis.

BM irgi kažką žinojo apie tuos krūmus, bet ne per daug. Ji galvojo, kad aš viską prisimenu. Juk protmūšistas ir šiaip mėgėjas papasakoti, kad turiu galvą ant pečių.

Rudenį atėjo laikas derliui nuimti. Nuskabėme ir tuos krūmus. Ilgai namie džiovinome jų šakeles pakabinę aukštai, kvepėjo jie smagiai, kol  vieną dieną BM išdrįso manęs paklausti;

-         O tai kokie  čia augalai? Ir nuo ko jie?

Aš liūdnai pažiūrėjau į BM. Ji tebežiūrėjo į mane. Pasiūliau internetą, nes nu nieko nepamenu. Mano galva taip keistai surėdyta, kad jei tai buities reikalai, tai man galva automatiškai ištuština tą atsiminimą, nes reikia vietos įdomesnėms mintims.

Gal  mėta ir mairūnas? O šitą su mėlynais žiedeliais tai iš Kroatijos pamenu. Visur jo ten buvo. BM irgi  buvo Kroatijoje tai bendrom pastangom gana greitai nustatėme  -  tikrai levanda.

Liko dar du krūmai. Levanda tai baidyti kandis ir gerai miegui. Taigi liko arbata  ir/arba  prieskonis. Mėtą atmetėme, nes ant virtuvės palangės augo mėta su etikete ir nebuvo į nei vieną mūsų krūmą panaši. Mairūnas  internete  buvo visi kitoks nei mūsiškis krūmas. Dar pasiskolinome storą knygą apie  žoleles. O ta stora knyga tai visai. Įtarėme kad vienas krūmas tai juozažolė, o storoje knygoje visai nėra tokio augalo. Dar iškrapščiau  sąmonės užkaboriuose, kad juozažolė gali būti vadinama ysopu. Radome ysopą knygoje. Lyg ir jis. Na bet kaip sunku atskirti krūmus knygose, visi su šakelėmis, lapeliais... Ir trečias krūmas buvo beveik paprasta – rozmarinas, nes su tokiais lyg ir spygliukais.

Sudėjome į talpas, užklijavome etiketes, bet tvirtai žinome tik vieną – levandą. Ir dabar kas naktį draskomės kas pasidės šalia savo pagalvės levandų maišiuką. Tikrai gera užmigti prie vienintelio  tvirtai  žinomo sodo krūmo. Ir aromatas klaikiai malonus.

Iš kitų sunkiai atrastų krūmų šakelių kol kas arbatos virti nedrįstame.

Valio "Geležinio Vilko" vyrams

Kalvarijų 19

Maloniai pastovėdamas gana saikinguose rytiniuose kamščiuose Kalvarijų gatvėje turiu laiko žvalgytis pro opelio langą. Štai šįryt namas Kalvarijų 19. Įkištas tarp keturių gatvių – Lvovo, Šeimyniškių, Konstitucijos ir Kalvarijų. Visiškas košmaras oro grynumo bei tylos požiūriu.  Du aukštai. Pirmame gera prieskonių parduotuvė (ten perkame prieskonius plovui). Antras aukštas tokia kiūžena ir sulankstytas dar XX amžiaus audrų stogas kaip armonika. Ten niekas matyt jau negyvena.

Tačiau šį rytą pastebėjau gyvybės ženklų. Kreivai nuo paralyžiaus ar šiaip senatvės šokuojantis šunėkas atsargiai pasirodė duryse į antrą aukštą. Tokios prastos išvaizdos  šunys gimsta tik Kalvarijų gatvėje ir tai tik maždaug iki šimtųjų numerių. Kojytės plonos kaip socialinė pašalpa. Kailis kaltūnu suveltas. Akys mažos bet gudrios. Gudrios nes pramito Kalvarijų gatvėje iki paralyžinės senatvės, ir nežuvo nuo automobilio ar taiklaus alkašo spyrio, taigi tai aukšto šuniško intelekto ženklas – sulaukti paralyžiaus Kalvarijų gatvėje nr.19.

Apuostė gatvę. Tas pats gimtasis  automobilių dvokas. Regimai rudeniškai depresyviai atsiduso. Tas pats ir tas pats. Opeliai ir fordai. Ūmai kažkas jį sudomino savo namo antrame aukšte. Aha, tai antrame aukšte yra ir dar aukštesnė gyvybės forma. Na bet su tokiu garbanotu ir kiauru stogu – šios žiemos ta aukštesnė antro aukšto gyvybės forma neatlaikys.

Pro mano stebimas duris  eina mokinys ankstyvo paaugliško laikotarpio. Eina į mokyklą labai nenoriai. Koja už kojos. Žiūri kur kas atsitiks, gal nereikės tada eiti į tą prakeiktą lavinimo įstaigą.

Toks  paauglys ant ribos - kur pastūmsi, ten nusikals - taigi tas ribinis paauglys susidomi garsais antrame aukšte, gal pavyks ką nugvelbti. Sustoja, stebi kažką ten viršuje. Kalvarijų šuo ūmai praranda paralitiko išvaizdą ir ryžtingu amsėjimu nuveja mokinį, kurio noras nušvilpti ką nors  buvo pasirodo labai netvirtas.

Mašinos pajuda  ir nebematau atsitikimo pabaigos. Bet bendra nuotaika man lieka pozityvi. Net ir katastrofiškiausiose  Kalvarijų lūšnose dar rusena gyvybė, atsitinka atsitikimai  ir nusikaltėliai sustabdomi efektyviai. 

Šluota Nr.3

Anais laikais šluota buvo pagalys su šepečiu. Jei norėdavai įspūdingiau apsikuopti ant šepečio galima buvo užvynioti šlapią skudurą. Taigi gana paprasta ir suprantama. Ir daiktas patvarus.

Šiais laikais šluota  yra pažangus bei sudėtingas dalykas. Per tris  mėnesius sulaužiau dvi  šluotas. Todėl vakar manęs  Balkanų moteris atsargiai paklausė ar dar  sugebu atsiminti instrukcijas, nes jei sugebėsiu dabar susikaupti tuoj mane instruktuos kaip elgtis su sudėtingu mechanizmu. Tas mechanizmas  šluota. Nr.3. Galvodama apie mane išrinko BM šluotą kuo paprastesnę, tačiau instrukcija kurią reikia  išklausyti visgi yra.

Šiaip moku elgtis su sudėtingais mechanizmais. Antai opelį vairuoju be avarijų, tik opelio šonai kiek apibraižyti į senamiesčio kiemų sienas ar netvarkingai numestus greta mano opelio  automobilius. Bet šiaip sugebu susitvarkyti su mechanizmais. Na su nelabai sudėtingais.

Tik su šluotomis...jos tikrai  per daug sudėtingos konstrukcijos tos šiuolaikinės šluotos.

Pirmosios sulaužiau kotą, nes per smarkiai paspaudžiau valydamas garažą. Logiškai vyriškai, kam daug kartų šiūruoti, jei vienu ypu visas dulkes su žemėmis...Vyriškos logikos pirmosios šluotos  kotas neatlaikė.

Antra buvo jau sudėtinga tikrai. Su tokia plona rankenėle išsunkti drėgmę iš tokios kempinės su kuria viską valai. Labai pažangu. Vieną kartą kempinė man pasirodė blogai sunkiasi, paspaudžiau stipriau, vėl...mechanizmas neatlaikė, lūžo trapi pažangioji detalė.

Naiviai tikėjausi, kad BM aiškiai ir negrįžtamai suvoks - naudoti mane namų ūkio darbuose  yra per brangu, neracionalu, šeimos biudžetui nepakeliama našta  Bet kažkokie bjaurūs feminoraganiški  įdiegti į moteris vyrams nežinant principai suveikė ir BM dūšioje. Ji griežtai atsisakė sutaupyti daug pinigų neduodant man į rankas jokių namų tvarkymo mechanizmų. Neturi tos moterys racionalaus mąstymo pagrindų. Nupirko mano moteris šluotą Nr.3.

Ir aš greitai supratau jau per antrą vakarykščio instruktažo  minutę kur ji luš. Ten nurodyta  švelniai paspausti koja šepečio mygtuką, jei nori nuimti skudurą. Akivaizdžiai silpna konstrukcijos vieta. Turint galvoje mano kojos galingumą...

Recenzija...

O dabar dar pabaigai kelios mintys dėl knygų leidybos. Autorius visą skyrių yra paskyręs ir verslo memuarams. Ten giriasi ir strateginiu mąstymu. Tai aišku, ką tas jaunimas čia supranta, bet visgi šitos knygos leidyba, strategiškai buvo visiškas pravalas. Knyga buvo išleista nemokamai, elektroniniu formatu. pastarasis momentas aišku yra puiku – maži kaštai ir t.t. Bet reikėtų suprasti, kad chaliava tai ir yra vertinama kaip chaliava. Toje mainų transakcijoje, kai aš duodu nieko, tai nieko ir negaunu. Kapitalizmas gi. Ir nūnai po kelių mėnesių sekę padūsavimai, kad nėra kas skaito ir nėra recenzijų – tai kas ir turėjo gautis. Aišku, perskaitė daug kas, bet tik tie visiški fanai, kurie ilgus metus jau skaitė blog’ą ir turbūt nieko naujo neperskaitė. Taigi, mano take’as, dėl knygos leidybos būtų toksai:

a) knyga parduodama už labai brangiai (tarkim koks simbolinis 100$) ir tokiu būdu tampa labai didele bibliografine retenybe, kurią gauti yra sunku, o gaunama yra suvirškinama labai greitai. Tai čia būtų dvigubas laimėjimas, nes įkūnytų ir “deficito” sąvoką, kai visi bandytų kažkaip iš kažko tą knygą susiveikt;

b) dėt standartiškai į kokį nors amazon’ą už normalią, nenulinę kainą. Nieko labai su daug entertainment value, bet visgi daug geriau nei dabar.

/ten duoda velniu

Kaip blogą padaryti populiariu?

Vargšas Grumlinas bandė pas save parašyti kaip padaromas populiarus blogas.
Prirašė šešis punktus, bet tiesą nuslėpė.
Viskas elementaru, gerbiami Vatsonai, tereikia tekste panaudoti raktinius žodžius, pagal kuriuose mano blogą  gūglyje rado šimtai žmonių.
Diktuoju tuos žodžius, užsirašykite, vargolei:
voločkova
jubiliejaus organizavimas
kotovskis
alvinas karpis
geriausi lietuviški filmai
40 kaštonų
geriausi Lietuvos poetai
erotika
baliaus organizavimas.

Viskas. Surašote  juos tekste ir jūsų blogas teisingame kelyje į populiarumą.

Na jei šunys bijo...

Vakar vėl ilgai neatėjo miegutis ir nuliūdusi mažė pasakė,  kad bijo pabaisos. Pagalvojau, štai jums broliai Grimai, raganos ir visokios vokiškos žudynės. Prisipasakojau kas vakarą pasakų..

Laimei prisiminiau kelis jorkšyriukus iš kiemo.

-         Taigi su manimi nieko niekada  nebijok. Aš didelis ir storas. Manęs net šunys kieme bijo.

Ir išvardinau  visų tų kiemo jorkšyriukų vardus. Ir tas bijo, ir tas, ir net tas  bijo.

Mažė pagarbiai išklausė  tėtės bijančių šunų vardų sąrašą. Tai padarė jai įspūdį.

Padavė man ranką  ir pasakė;

- Tu  visada su manimi vaikščiok.

Ir ramiai  užmigo. Pagalvojau štai  nemadinga šiais laikais  būti dideliu  ir storu, bet juk tėvų tokių poreikis didelis. Kurių net kiemo šunys bijo.

Liberali Libija

Po Kadafio Libijoje siautėja  anarchija. Šalis faktiškai kontroliuojama keturių armijų.

Geriausiai sekasi Misuratos uostui – respublikai. Respublika Libijos  mastais turtinga, nors net neturi savo naftos. Misurata kopijuoja  Venecijos respubliką. Misuratą valdo žmonių rinkta įtakingų biznierių taryba. Mokesčių beveik nėra. Aplinkiniai miestai, kurie buvo prieš Misuratą, sugriauti be teisės atstatyti. Respublikos  sienos kontroliuojamos blokpostais.

Rodos afrikietiško liberalizmo pavyzdinis modelis.

Ot ir ne.

Tie patys blokpostai griežtai neįleidžia į miestą bent kiek tamsesnės odos žmonių...Keista miesto klestėjimo sąlyga
Libijos anarchijos vaizdeliai čia

Knygų klubas. Pramogos

Pramogų knygų klube (mus taip praminė prižiūrėtojai, nes aktyviu knygų skaitymu smarkiai  skyrėmės nuo kitų kamerų) buvo nedaug. Atsitikimai iš gyvenimo, baudžiamojo kodekso aptarimas, rankdarbiai, pasivaikščiojimai, sportavimas, skaitymas, meditavimas į lubas  gulint lovoje, miegas.

Kortomis pavyzdžiui kalėjime lošti negalima, jei tau brangi gyvybė. Nes praloši ne tik ką turi kameroje, bet ir viską ką turi laisvėje. Yra tokių specialistų – nurengs iki paskutinio siūlo. Leis penkis kartus laimėti, užkabins, o po to finansinis krachas.

Siūlė aišku visiems muchomoro darbą. Apie 200 litų per mėnesį. Laisvai vaikščiojantis po vidines patalpas pagalbinis darbuotojas. Bet tada jokios pagarbos iš aplinkinių nebeturėsi. Visi visada žinos, kad tu muchomoras, turėsi visiems patarnauti ir apskritai  būsi žemiausia kasta. Ir muš tave kas netingės ir dar blogiau. Iki galimo lytinės orientacijos pakeitimo. Muchomorai  sėdėjo septintoje kameroje ir vos tik man kildavo koks reikalas iškart rėkdavau pro kameros langelį durnu Pravieniškių bachūro  balsu:

-         Ei, septyyynta!

Ir jie žaibu prisistatydavo. Jau buvo išdresuoti.

Svarmenis  irgi pasidarėme iš knygų. Svorio nenumečiau, bet praradau nereikalingas apimtis per juosmenį, pradingo gerojo  gyvenimo kūno putlumas, raumenys paryškėjo.

Rankdarbiai? Štai iš pradžių neturėjome arbatinuko. Be arbatinuko kaip be laikrodžio -  kalėjime prapultis. Bet kiek  ten už grotų jau prikaupta ilgaamžės gyvenimo išminties. Jau sakiau kaip iš kojinės daromas suvenyrinis tušinukas. O arbatinuką pasidarėme iš lagamino. Ilgai aiškinti technologiją, bet lagamino ertmė išklota folija iš cigarečių pakelių, kaitinimo elementas iš nelegaliai sudaužytos  kalėjimo lemputės ir arbata užvirdavo mums per 15 sekundžių.

Lukiškėse su pasivaikščiojimais tragiškai. Gauni tokį minimalistinį plotelį trijų metrų aukštumo sienomis valandai, kad tik matai dangų. Gerai jei nelyja. Bet kai lijo, kartą bandėme  grįžti anksčiau laiko. Daužėmės į duris. Lukiškių pochujistams-prižiūrėtojams tas kalinčių daužymas  iki lemputės. Valandą atlaikė  mus po lietumi ir visiškai drebančius nuo šalčio įleido tik griežtai po valandos. O langai Lukiškių kameroje tai irgi išdaužyti. Vėsuma ėjo per kaulus. Tai kartais patys savanoriškai neidavome pasivaikščioti jei oras prastas.

Pravieniškių prižiūrėtojai jau aukštesnės kultūros. Reaguoja į tavo skambutį. Nes jei netinka oro sąlygos – parves anksčiau  iš pasivaikščiojimo. Langai naujoviški, sveiki.

Apibendrinant – geriau nesėdėti. Bet pasėdėti galima be didesnių dvasinių kančių. Tereikia tik gerai pasiruošti. Pirmą kartą sėdantiems galima būtų aiškiau sudėlioti ką galima, ko negalima. Ką reikia pasiimti būtinai, ko neimti. Surašyti normalų saitą su praktiškais patarimais pirmą kartą sėdantems. Ne vien tik bomžai ir gamtos vaikai gi patenka už grotų. Vidutinės  klasės atstovai  irgi sėda.  Neišsižadėk ubago lazdos ir turmos kaip sakoma...

(pabaiga)

Knygų klubas. Pinigai ir psichologinė pagalba

 

 Pinigų sąskaitoje turėjau  tik aš. Už cigaretes gaudavau visas  galimas paslaugas, pakviesdavo  man muchomorus, tvarkydavo mano budėjimo metu kamerą ir taip toliau. Dirbti man nereikėjo ir gal todėl visi ir mano knygas skaitė, pradžioje  iš pagarbos gal man, nežinau. Bet po to visi įprato skaityti.Vienas narkomanas už cigaretes man net iš kojinės padarė Lukishkes-style tušinuką - suvenyrą. Per skylę sienoje tarp kamerų susitarėme, taip keitėmės cigaretėmis ir suvenyru. Tik dar man reikėjo paaukoti vieną savo kojinę suvenyriniam tušinukui.

Turėjome originalų nuotykį. Kelias dienas nebuvo jokio  laikrodžio. Tai čia visiška kankynė. Aš nebegalėjau įsivaizduoti, kad taip svarbu turėti laikrodį. Laimei atėjo Kazys su laikrodžiu.

Galiu palyginti dabar  jau Lukiškes su  Pravieniškėmis. Pravieniškėse geriau. Nors prižiūrėtojų kontingentas abiejuose kalėjimuose toks, kad nustembi, kodėl  jie už kitos durų pusės, o ne čia viduje -  kameroje - su tokio pat mąstymo būdo bei identiško žodyno kolegomis...

Lukiškėse žemos kameros, aukštėja tik į vidurį kameros, Marijampolė, kitas gamtos ir 140-o straipsnio vaikas Lukiškėse galėjo stovėti tik viduryje kameros, nes buvo beveik dviejų metrų ilgio. Lukiškėse tualetas atviras, skylė grindyse, ten kur valgai. Šlykštu. Lukiškėse duoda vizualiai valgyti lyg ir daugiau, bet skonis toks bjaurus, kad pirmas dvi dienas suvis nevalgiau. Negalėjau. Pravieniškėse mažiau maisto, bet geresnė maisto kokybė. Tačiau  ir ten būna savotiškų maisto šuolių. Vieną savaitę štai buvo tris kartus per dieną perlinių kruopų patiekalai. Visiškas  peilis. Net gamtos vaikai nebevalgė. Maitinausi tada alyvuogėmis iš parduotuvės...

Tad jei kas gali rinktis – Pravieniškės tikrai geriau nei Lukiškės.

Minėjau personalą. Yra viskas kaip turi būti Europos Sąjungos kalėjime. Visokie socialiniai darbuotojai, psichologai, kunigas.  Mus priėmė psichologas, pašnekėjo.

Pacituosiu. Ateina naujas kalinys. Psichologas jam:

-         Ar tu debilas?

-         Ne,  – sako susinepatoginęs  kalinys,  - ne debilas aš.

-         Gerai. Taip ir užrašysime, psichologinių problemų  nenustatyta. – pasitenkina atsakymu patyręs žmonių sielų daktaras.

Arba kitas nuteistasis bandė pasakoti nemiegąs naktimis, jaučiąs psichologinę įtampą. Senasis  psichologas atsakė taip:

-         Gerai, duosime tau tabletę. CB.

-         O kokia  tai tabletė? CB, nežinau tokios. - jau džiaugiasi psichologo  dėmesiu kalinys.

-         Čiulpk bybį, sutrumpintai.

Agitavau dar kamerą nueiti pas kunigą, į mišias, bet kažkaip nei vienas nepasiryžo. Užteko kolegoms psichologo.

Gaila, kad neturėjau pasiėmęs “Dievų miško”. Būčiau palyginęs. Kažkaip įtariu būčiau radęs aplinkoje  visiškai tiesioginių citatų iš Balio Sruogos romano. Esmė likusi ta pati.

Pramogos. Buvo ir tokių...

(bus daugiau)

Knygų klubas. Apie 140-ą straipsnį

-         Visi beveik su 140-u straipsniu,  - pratęsiau mintį.

Ir Kazys palaimingai atsiduso. Savi.

Pas mus kameroje netyčia buvo su kitokiu straipsniu tik aš ir trumpam atvykęs  kitas toks interneto veikėjas. Tas buvo suvis  priplaukęs, gavo 20 parų už bandymą  įžeisti prezidentę  ir tai jam buvo beveik nusispjauti. Dar niekas nebuvo girdėjęs tokios trumpos bausmės – 20 parų. Ėjo prižiūrėtojai žiūrėti stebuklo. Tik baisesnė bausmė interneto žmogui buvo metams laiko atimtas kompiuteris kol vyko tyrimas. Tas jam tikrai buvo skaudu, tai  sėdėjimo  laiką tuo tik ir skundėsi. Visai galva veikėjui buvo nuo kompiuterių pavažiavusi jau...

Tas  140-as  straipsnis duodamas už smurtą su aplinkiniais, bet iš pradžių nesėdi. Tik ribojamas tavo laisvas  laikas, privalai nuo 22 iki 6 ryto būti namie. Visi labai apsidžiaugia tokiu lengvu straipsniu  - valio, nepasodino - ir laiku pagėrę negrįžta namo iki 22 val. Tad policija griebia be kalbų ir iškart neišblaivę sodina 90 parų.

Kai kurie liumpenai  nelabai ir suvokia šio straipsnio esmę. Štai kameros   kolega iš Naujosios Vilnios  pateko net be apatinių į kamerą. Į šį straipsnį 52 metų Vileikos gyventojas pateko kai girtas grįžo namo ir motina neįsileido. Jam buvo lauke šalta, tad jis išdaužė langą ir įlipo namo miegoti. Taip gavo 140-ą straipsnį.

Vėl gėrė kažkur, nesilaikė užkardymo sąlygų ir kartą kai  greitai iš ryto nubėgo pachmielo parduotuvėn (net be triusikų, tik su kelnėmis, nes labai degė šachtos), tai jį ir susėmė prie parduotuvės. Kontingentas policijai žinomas, optimaliau  ieškoti prie parduotuvės nei namie.

Tai  su šituo  Vileika savaitę,  kol išėjo iš užgėrimo anabiozės, buvo neįmanoma  susišnekėti. Savaitę kol ilgametis alkoholis iš jo organizmo valėsi Vileika bandė suvokti  kur jis ir kodėl  čia papuolė. Nauji baudžiamojo kodekso sudėtingi vingiai jam buvo nesuvokiami. Kaip taip, iškart į už grotų? Kad nebuvo namie?  Taigi gėrė.

Po alkoholio išgaravimo savaitės jau pradėjo skaityti. Ką? Na aišku Bukovskio Paštą. Tai buvo skaitalas numeris vienas kameroje. Numeris du – tavo memuarai. Turėjau atsispausdinęs. Bet kadangi Vileikai virš 50 metų, tai skaitymui reikia akinių, o jų Vileika neturėjo. Jis nieko neturėjo...  Tai galėjo  skaityti Amerikos kolegos užrašus tik po 15 minučių, ir tik prie  gero apšvietimo. Bet jau irgi geras degradas...atrodė lyg 70 metų...nors narkomanai vis tiek baisiau. Alkoholikų degradacija lyg ir švelnesnė.

Kolegos  kameroje  neturėjo pinigų. Ir  Vileika, ir tie kiti du gamtos vaikai. Pinigų turėjau tik aš. 
(bus daugiau)

Knygų klubas - 1

Pats aš niekada  nesėdėjau, tai balta dėmė mano biografijoje ir beveik gėdinga. Na kelis kartus jau beveik reikėjo džiovintis sucharikus, bet  grotuoto likimo pirštas  pralėkė pro mane obuolmūšiais žirgais. Šias knygų klubo istorijas apie įkalinimo įstaigas papasakosiu pirmu asmeniu, nes man prie tekilos butelio papasakojo geras pasakotojas, tai beveik nieko nereikia keisti.

Visa laimė, kad Pravieniškėse mus pirmą kartą patekusius sodino į vieną kamerą.

Dar kol buvau Lukiškėse  tai buvo pakliūvęs kameron toks visiškas persibadęs narkomanas, jis nemiegodavo naktimis, staugdavo ir dejuodavo. Jau ne šio pasaulio gyventojas. Tai su tokiu jau baisu. Ir Pravieniškėse kitose kamerose girdėdavosi beveik kasdien muštynių garsai ir riksmai. Pas mus buvo ramu, visi mes skaitėme knygas (buvau atsivežęs apie 18 knygų). taip ir praminė mus knygų klubu.

Paeiliui ir papasakosiu apie savo kameros draugus. Kazys, 36 metai, iš Zarasų. Straipsnis 140, už smurtą artimoje aplinkoje. Tai daugumos pirmą kartą sėdinčių straipsnis. Gamtos vaikas, beveik niekur nedirbo, gyvena iš miške surinktų ir nušautų gėrybių. Kai tik prasidėjo laisva Lietuva, motina veždavo latviškas prekes į Lenkiją. Jam tada buvo 15 metų kai dingo Lenkijoje motina. Taip tyliai be jokios žinios, joks gandas net neatėjo, seneliai lyg ir pabandė ieškoti, bet vangiai. O jis paauglys, na  nėr ir nebėr motinos, ką bepadarysi. Kai jau buvo pilnametis, apie 19, vieną dieną jiems į namus paskambino moteris  ir sako:

-         Labas. Nepažinai, Kazy?

-         Ne,  - sąžiningai atsakė Kazys.

-         Mama aš tavo būsiu.

Mama beprekiaudama Lenkijoje  latviškomis prekėmis netikėtai tapo nėščia nuo vieno lenko, labai bijojo pasisakyti savo griežtiems tėvams, kad vėl benkartukas. Tai ir apsigyveno patylomis  su tuo lenku. Gyvena gražiai. Lenkas mamą vedė. Kazys buvo nuvažiavęs aplankyti naujai atsiradusių giminių Lenkijoje.

Tai šis gamtos vaikas labai bijojo sėdėti Pravieniškėse, prisiklausė kaip elgtis, prisirinko žargono ir pirmą kartą įėjęs iškart ryžtingai nuo durų paklausė:

-         Tai kur mano škonkė.

-         Lova,  - atsakiau, -  tavo lova bus čia. Ramiai. Pas mus čia knygų klubas. Visi pirmą kartą sėdi.

(bus daugiau)

Mes galėjome prisivalgyti bizonžuvių

Kadangi mėgstate mano netikėtas pabaigas tai dabar pradėsiu nuo netikėtos pabaigos. Šią vasarą nuogas maudytis Elektrėnų mariose neišdrįsau. Nors Balkanų moteris nurodė atkampią vietą ir  leido.

Bet kai nuo pabaigos tai net mano protingiausias skaitytojas nieko nesuprato. Literatūros mokslas teisus. Tekstas turi prasidėti nuo pradžios. 

Pradedu nuo pradžių.

Socializmas yra puiki politinė sistema. Nes nori visais vienodai pasirūpinti, na bent jau tais kurie juo tiki. Taigi visos tos  pažangios  sistemos visus svajoja po lygiai ir gausiai aprūpinti  gėrybėmis. Tam reikia Karakumų kanalų, Mičiurino ir Sibiro upių nukreipimo į Azijos dykumas. Atrodo tokioje vargšėje stabilaus žemės ūkio Lietuvoje jau nebuvo  ką tobulinti. Cha, apsirikote. Šviesus rytojus mūsų laukė  ne tik kukurūzų bei koksagyzo pasėliuose pokario kolūkiuose. Mus į šviesų rytojų vedė  ir Sosnovskio barštis. Tai dabar juo baisimasi kaip nuodingu ir pavojingu augalu, kurio syvų lašas nudegina žmogaus odą ir šiaip jame dar kupina įvairių siaubingų europėnams  iš ES savybių. Tačiau tarybiniam  žmogui tas tolimų kraštų augalas tiko.  Barštis  buvo įvežtas Lietuvon kaip gerą pašaro kiekį duosiantis augalas. Karvių socialistinis maistas. Tai turėjo būti eilinė tarybinio mokslo pergalė.

Dabar jau artėjame prie Elektrėnų. Kažkada Zoologijos instituto akvariume (buvo toks prie Verkių rūmų) apie 1975 metus teko matyti milžiniškas rainas žuvis – bizonžuves. Dar kažkokias ten stebuklingas žuvis rodė. Tais ar  kiek vėlesniais  metais Sovietų Sąjungoje buvo partijos parašyta  Maisto programa ir pagal ją visi tarybiniai žmonės galų gale būtų buvę  pamaitinti po 50 metų socialistinio  išgyvenimo kurso.

Taigi tame institute  įstrigo mano galvon savo sveiku dydžiu keistosios žuvys bizonžuvės. Tarybiniai mokslininkai išsišiepę frankenšteiniška šypsena mums žadėjo jas kiek paauginti Elektrėnų mariose ir tada paleisti visų socialistinių lietuvių džiaugsmui į kitus vandens telkinius  Lietuvoje. Elektrėnų marios anais  laikais bvuo intensyviai šildomos (taupiame kapitalizme jau nebe taip) ir žiemą,  tad aktyvus tarybinis mokslininkas puikiausiai galėjo įgyvendinti visas savo naktines vizijas, kuriose bizonžuvėmis ir kitomis keisčiausiomis iš visų pasviečių surinktomis  žuvimis bus sočiai pamaitinti tarybiniai žmonės. Pagal Maisto programą.

Dabar to instituto nebėra. Akvariumo likimo irgi nežinau. Bet kai stebiu važiuodamas per Lietuvą  džiugiai išsidauginusius Sosnovskio barščius, tai nežinomas bizonžuvių, suleistų į Elektrėnų marias, likimas mane kiek neramina. Jei Sosnovskio barštis taip agresyviai išsikėtojo, tai į kokias baisybes galėjo išmutuoti  rainos ir tada jau gana keistos didelės bizonžuvės?

Taigi Elektrėnų mariose plaukioju atsargiai, jokiu būdu ne nuogas, nes ką ten žinai, kas gali išnerti iš socialistinio mokslo tamsiųjų gelmių ir su kokio aštrumo dantimis...

Opresionistinis falocentristinis savimyla (tai apie mane)

Gavau galų gale ko prašiau. Gerbiamas blogeris  Skirmantas Tumelis vieną vakarą/naktį išspaudė iš savęs recenziją apie "Gyvenimo stebėtojo memuarus".
Tai dabar  taip galvoju: o gal nereikėjo to prašyti, ypač kai recenzentas  prikaišiojo  į tekstą apie mano knygą tokių žodžių kaip falas ir opresija. Na bet...pats norėjau...nors rado  ir pliusų. Skirmantui labai patiko pabaigos.
Štai čia visa ta Skirmanto Tumelio recenzijistinė bakchanalija

Buhalteriai ir autoriai išgelbės žurnalus

Maloniai taip interneto platybėse užtikau  gerbiamo dviejų žlugusių žurnalų redaktoriaus memuarus apie žurnalų leidybą. Tų nelaimėlių redaktorius A. Puklevičius lyg ir bando visiems žurnalams sugroti in memoriam, tačiau prasisunkia  dviejų žurnalų ex-redaktoriaus memuaruose viena gera  mintis. Autoriai. Žurnalams būtini autoriai. O autoriams būtini honorarai.

Gerb.Puklevičius bandė tik dviese su dizaineriu  išleisti žurnalą, be jokių niekingų autorių, tačiau nepavyko. Dar pasirodo  labai reikalingi ir net būtini žurnalų išgyvenimui autoriai...o autoriams  pinigai labai pageidautini tokiu prašmatniu  pavadinimu – honorarai.

Taigi moralas labai aiškus. Tik suvienytomis  buhalterių, autorių ir redaktorių  pastangomis galima išgelbėti popierinių žurnalų leidybą!!!

 Po vieną –jokių šansų.

cituojamas tekstas yra čia:

Moters sudedamųjų dalių procentų išaiškinimas ir netikėtai pradingęs iš Miuncheno Oktoberfestas

Ruošiamės baliui. Jau vėluojame pusvalandį. Balkanų moteris  mane paguodžia pamačiusi nervingą  mano veidą:

-         Aš jau 70 procentų gatava. Liko tik galvą sutvarkyti.

Apskaičiuoju mintyse. Na mes, vyrai, pagalvoju tikrai daugiau procentų galvą vertiname...

Po valandos jau baliuje. Pusbroliuko žmona paaiškina kodėl baliuje nėra vyro:

-. Vyras Vokietijoje, Miunchene, alaus įrangos parodoje.

O tai Oktoberfestas kur, pagalvoju, ar tik ne Miunchene dabar irgi...bet tyliu. Vyriškas solidarumas. Mūsų galvos tikrai  daugiau nei 30 procentų.

Geros žinios iš Pravieniškių

Netikėtos. Bet geros.
Nors kaliniams nepavyksta perduoti kol kas e-skaityklių, tačiau vienoje kameroje atsirado mano memuarų spausdintas tekstas. Tai pasirodo visa kamera perskaitė, visa kamera leipo juokais, po to prisijungė ir prižiūrėtojai. Ir tie leipo. Nežinau ar pasiekė knyga administraciją...
Kamera pavadino memuarų autorių lietuvišku Bukovskiu. Va tai aš vadinu šlove.

Rytdienos tosto apmatai

Tai sena kaip pasaulis ir liūdna kaip visiems žinomas atsitikimas Veronoje istorija. Džentelmenas dideliame mieste sutinka nepilnametę mergaitę iš kaimo. Mergaitei pažada suknelę už gerą elgesį ir aišku jos nenuperka. Klasikinis siužetas.

Tad leiskite pakelti šią taurę už tai, kad tas džentelmenas tai buvau aš kokių dviejų metų, kad nepilnametė šios istorijos naivi džentelmenų pažadais tikinti mergaitė sėdi dabar kaip garbingą jubiliejų  švenčianti ponia, ši istorija turi laimingą pabaigą  ir aš galų gale po karštų džentelmeno pažadų už gerą auklėjimą  maždaug po penkiasdešimt metų galų gale įteikiu  tą pažadėtą suknelę.

***

Kas nesuprato paaiškinsiu paprastai. Jubiliatė mane kūdikį auklėjo, kol tėvai dirbo. Jubiliatė   buvo atsiųsta į Vilnių iš kaimo, jai labai reikėjo miestietiškos suknelės,  ir man matyt mažam labai tiko tas jos auklėjimas ir aš jai pažadėjau dar mažas kada nors už tai nupirksiąs  suknelę. Sąžinė priveikė mane tik dabar. Tetai- 70.

Atsakymai nesutapo

Vėl artėja proto mūšių sezonas. Tai ta proga memuaras kaip patyriau gėdingą konfūzą. Šiaip mūsų komanda žaidžia  padoriai, A divizione. Bet kaip visada su manimi kas nors atsitinka...

Aš esu labai gudrus ir protingas. Bent jau taip apie save manau. Ir sukūriau keletą suktų klausimų ir išsiunčiau protmūšio organizatoriams. Praėjo viena savaitė, dvi savaitės, jau ir mėnuo, aš beveik pamiršau tuos išiųstus klausimus.

Tik staiga, po beveik dviejų mėnesių pertraukos protmūšio ekranuose pasirodė mano foto ir  klausimas apie vieną iš liberalų mąstytojų  Benthamą.

Vyresnė dukra spyrė į koją, nu sakyk maždaug greitai atsakymą, užrašysime. Mane pila šiltas ir šaltas prakaitas. Atsakymo tiksliai neprisimenu, nes labai grudrus buvo:.maždaug tai žinau apie ką kalba, bet kaip tiksliai? Pradedu karštligiškai taškytis po smegenis  ką aš ten galėjau susukti.

Idėja tokia, liberalų XIX amžiaus teoretikas Jeremy Benthamas buvo labai originalus  britų džentelmenas. Lyg  iš Dikenso  Pikviko klubo užrašų išplaukęs. Jis testamentu paliko Londono ligoninei palikimą, bet su sąlyga, kad ir po mirties dalyvaus  ligoninės tarybos posėdžiuose. Tai iki šiol ir dalyvauja prikimštu šiaudu kūnu bei balzamuota galva. Šį taryboje dalyvaujantį sudurtinį darinį sunku kaip nors vienu žodžiu įvardinti. Lavonas, skeletas, kūnas, griaučiai, mumija - daugybe pavadinimų galima pavadinti tą tarybos narį.

Bet kaip pavadinau aš? Kokį atsakymo  variantą pasirinkau aš? Na niekaip nepamiętam. Kažką nedrąsiai užrašėme kaip atsakymą. Savaime suprantama kilo skandalas, iki manęs kaip klausimo autoriaus atlėkė  įsiutę kitų komandų žaidėjai, pats quizmasteris R. Petrauskas visas strėles paleido į mane. Per mikrofoną paaiškino, kad pats klausimo uždavėjas atsakė kitaip dabar nei atsakė prieš kelis mėnesius. Niekingai išdavė prie kurio stalo sėdi  neaiškaus klausimo autorius. Čia pat.supratau  tuoj mane žaidimo kolegos patį padarys mumija arba skeletu arba griaučiais. Pamenu sukausi kaip ungurys, kažką fantazavau ir mykiau. Nes tiesos neatsiminiau. R. Petrauskas atrodo tada visus atsakymų variantus ir užskaitė...man eilinį kartą viešumoje nepavyko pasirodyti  atsakingu ir protingu asmeniu. Ir dar prieš savo dukrą.

Taigi taip praėjo noras užduoti sudėtingus klausimus. Surezgiau  dar kelis paprastus su lengvais atsakymais, o po to ir visai nusispjoviau. Nu juos, atsimink tiek....Moralas toks. Neužduok kitam gudraus klausimo, nes pačiam reikės atsakinėti. 

Ir labai įdomu ar vyresnioji dukra dar išsaugojo  tuos užrašus kur surašyta  kokius mūsų komanda  klausimus/atsakymus  sugalvojo žiemą ir pavasarį?