Dingimai

Čai toks labai filosofinis bus. Apie tai kaip viskas dingsta.

Kai gimsti ir gyveni, tai lyg ir visą laiką atrandi. Tokia ta bendra paradigma su naratyvu. 

Nė velnio.

Aš manau atvirkščiai – viskas dingsta nuo pat pradžių.

Pirmas dingsta jaukus gyvenimas, kai tavimi pasirūpina mama. Tik surėki griežtu balseliu, jei kas ne taip ir vėl šilta, sausa, jauku.

Mano kartos žmonės žino kaip dingo labai didelė ir kuri labiausiai iš visų rūpinosi. Na taip, kaip ji pati suvokė ir galėjo. Ginčytis su ta buvo beprasmiška.

Tarybų arba Sovietų Socialistinė Respublikų Sąjunga. Baigėsi vieną dieną taip netikėtai, pliumpt milžinė ir trūkt trūkt kojytėmis. Paliko mus vienus, mus visiškus našlaičius.

Po to kai pirmą kartą vedžiau atrodė, kad dings visos moterys iš gyvenimo. Pagal taisykles privalėjo dingti. Bet ar gali moterys paklūsti tokioms kvailoms taisyklėms.

Nė velnio. Jos šiureno bei šiugždėjo parėdais ir tokiomis kojinėmis, kur gėlėtas kojinių kraštelis aukštai matosi, bet lyg ir nesimato. Tokios kojinės mane žudo iki šiol. Klastingai.

Po to dingo kartu visi komunistai.Visą mano jaunystę nuobodžiai mykė apie šviesią ateitį už horizonto, o patys vieną dieną organizuotai pradingo už tos linijos. O kiek jų daug buvo ir visi juk protingais veidais.

Po to dingo gyvenančio be vaikų ramybė. Ką veikia visą dieną žmonės be vaikų – man iki šiol mistika ir Ivanas Susaninas.

Apie 40 metų dingo rankų ir kojų greitis. Bet kas jau galėjo sumušti gatvės kovoje.

Gangreit po greičio dingimo pradingo dešinio kelio sąnarys. Buvo ir nebėr. Ligonių kasos duos naują apie 2020 metų gegužę. Sąnarį, ne jaunystę.

Savaime suprantama visų dingimų logika suponuoja ir pačio autoriaus pradingimą. Geriau vėliau, nes nu įdomu, kas dar dings.

.

Kaimyninė gauja

Vedžiojant Karlitą praeiname pro tokį nelabai šaunų pastatą. Baltos sovietinės silikatinės plytos...Bet ten gyvena geri žmonės. Jie kartais neuždaro namelio durų ir tada į gatvę išlekia gauja palaidų šunų.

Geri tam namelyje žmonės. Ne todėl, kad šunys palaidi, bet jau tokie tie jų šunėkai...

Na pasakysiu atvirai, net iš prieglaudos juos paimtų paskutinius. Kudloti, purvini, kreivi ir bailūs.

Vieno griežto Karlitos hrrr ir au pakanka visą gaują suvaryti atgal į namelį.

Bet gauja neseniai pasipildė nauju nariu – jaunu šuniuku ir mes su Karlita labai įtarėme, kad garsiojo Džeko palikuoniu. Nes mažas ir juodas ir naglas.

Taigi, gauja nutarė naujokėlį pamokyti Karlitos aplojimo meno. Lojo efektingai, su pribėgimais, gaujos manevrais ir mums patiko. Mažutėlis naujokėlis išdrąsėjo ir net išlindo pakiauksėti į priekį. Tada aš simboliškai pasilenkiau ir pastvėriau ranka nesimbolinį akmenį.

Patyrusi gauja mikliai dingo namelyje. Gatvėje liko tik aistringai kiauksintis mažutis.

Karlita priartėjo prie mažučio per vieno riebaus įkandimo atstumą ir jis ūmai susivokė - prieš gauruotą žvėrį dideliais nasrais stovi vienas lyg Armstrongas Mėnulyje.

Kaip jis bėgo, kliūdamas letenėlėmis už akmenukų ir griūdamas į šonus, cypdamas ir gal net apsisisisiojęs iš baimės...

Moralas. Lodamas su gauja, vis apsižvalgyk. Gal gaujos jau seniai nebėra

Optikoje

Nuėjau į optiką. Pasakiau kokių akinių man reikia.

Konsultantė pasiūlė tokius akinius.

Sakau:

-         Gerai.

Tada pagalvojusi pasiūlė dar kitokius akinius.

Vėl sakau:

-         Gerai.

Bet konsultantė dar atidžiau pažiūrėjo man į veidą. Jai aiškiai buvo neramu. Nedrąsiai sau pamurmėjo apie kažkokią didelę nosį ir padavė dar kitokius akinius:

-         Šitie bus geriau. Prie jūsų no...veido.

-         Gerai,  - atsakiau.

Tada ji pratrūko:

-         Tai gal jūs pasipriešinkite? Akinius tai jums nešioti. Gal brangūs, gal netinka?

 -     Kokia prasmė? – atsakiau, - ilgametė mano patirtis byloja – moterys žino geriau

Rašytojų kursai

Man jau kelis kartus atsiuntė žinutes, kad kviečia į rašytojų kursus, o baigus vienus kursus net duos rašytojo pažymėjimą.

Aplenkė, šunsnukiai. Pats planavau užsidirbti  kelis euriukus. Na bet gal dar spėsiu pristatyti jums savo rašytojo kursą. Mano kurse būtų štai tokios temos.

Veidas.Veidas turi būti dvasingas, pailgas ir su kančia po akimis. Po akimis atsiranda labai geras kančios įvaizdis, kai yra poakiniai maišeliai nuo besaikio patys žinote ko vartojimo.

Kūnas jokiu būdu nestoras ir alaus pilvas lyg pas seną vartojimo visuomenės aktyvų vartotoją smerktinas. Niekas jumis nepatikės, kad jūs galėtute aprašyti italo meilužio nuotykius Lietuvoje it savo. Grakštumo nėra.

-         Netikiu,  - tars moterys, bedę pirštu į pilvūzo-rašytojo foto.

Po akimis maišeliai, kūnas perkaręs. Kas dar? Kas dar.

Rankos turi būti plonais ilgais pirštais kaip pianistų, kad fotografai, kai duosite pirmą interviu, galėtų padaryti išraiškingą menišką portretą.

Biografija -  tai jau atsiprašau, jei sugebėjote pagyventi tik universiteto filologijos studentu – išmesti šiukšliadėžėn. Net nepradėkite rašytojų kursų. Pinigų, kurių jūs ir taip neturite, švaistymas. Piemuo, programuotojas, narkomanas, sifilitikas arba  diabetikas, vilkiko vairuotojas, kaubojus, jūreivis, uosto prostitutė, kareivis, kišenvagis arba arabas teroristas. Tada jo, šį bei tą išspaustume iš tokio profesijų rinkinuko.

Redaktorės ir leidėjos. Kaip norite, bet jau patikti joms turite iš pirmo žvilgsnio. Ne į tekstą, į akis pažiūrėkite tokiu giliu žvilgsniu, kad ten matytųsi šešių knygų, gilių kaip Tauragno ežeras, leidybiniai planai.

Jei jūs moteris, tai perspėju – rašytojo karjerą galite pradėti, jei esate graži ir jus į patogią rašymui šalį išsiveš įsimylėjęs vyras užsienietis. Toli nuo tėvynės gražiau išsirašo tėvynės ilgesys ir dar žinoma  tokia aksioma - Lietuva biškį dailesnė iš toliau. Vietoje tas mūsų country tai kažkokia  vargo vakarienė, bet ilgesingai žvelgiant iš Vokietijos ar nuo Keturių kantonų ežero – tai jau beveik įmanoma gyventi vieta.

Susitikimai su skaitytojais. Štai ten nebūkite kaip Sigitas Parulskis. Jazau, jazau. Tas bijo pažiūrėti į akis skaitytojams, lyg ruoštųsi kitame romane juos visus žudyti iškreiptais būdais. Vos veblena po nosimi nudelbęs akis savo niurneles ir skundžiasi daktarais, kad neleidžia girtuokliams gerti ir dar sugalvoja kalnus kitokių bėdų. Tokie knygų rašytojai mums nereikalingi.

Nuo rašytojo su dideliu parduotų knygų tiražu dvelkia lengvu protu ir sunkiu humoru, nesveiku optimizmu ir saikingai pavartoto brendžio aromatu. Bet Lietuvoje tokių tiražų ir nesapnavome, čia dvelkia paprastesnė tiesa –ai man pochuj tie skaitytojai, nes aš menininkas.

Štai apmečiau rašytojų kursų apmatus, apie pinigų rinkimą paskelbsiu, kai apsispręsiu kiek imti.

Jaučiu kažką svarbaus pamiršau apie rašytojo amatą, bet tiek to.

Po kursų prisiminsiu.

Paprasta istorija

Vyras gėrė visą gyvenimą, bet taip sėkimigai atsitiko, kad bendrabučio kambarėlio nepragėrė.

Bet ištiko insultas. Pusės kūno nebevaldo ir todėl metė gerti. O metus gėrimą  labai valgyti nori, nors ir pusiau paralyžiuotas. Į tualeto kėdę dar iš lovos persiverčia, bet  daugiau tai nieko negali.

Dukra Vokietijoje. Tėvo, nes labai gėrė, neprižiūrės ir jai to kambarėlio nereikia.

Tai tada ant viso bendrabučio buvęs visų šaunus sugėrovas  pradėjo rėkti, kad ženysis ir butą žmonai užrašys. Jam tik tereikia, kad pavalgyti duotų.

Ir ką jūs sau galvojate – atsirado moteriškė, kaimynė, irgi invalidė, bet judresnė. Abu apsivedė, jis jai užrašė butą pas notarą ir dabar gyvena kaip inkstas taukuose.

Paklausite koks šios istorijos moralas? Atsakysiu ogi amžinas pavojus beveik bet kokios būklės vyriškiui -  kiekvienas gali tapti matrimonialinių kėslų objektu.

Gyvenimas rudenį viloje

Na būsiu atviras. Aš jau pažįstu visus šunis aplink vilą.

Marsas, didelis labradoras už  tvoros, išprotėjęs nuo neaprėpiamos meilės pasauliui ir pasiruošęs sulaižyti kiekvieno praeivio ranką iki kaulo. Tvora nuo Marso meilės pasauliui jau porą kartų taisyta.

Žirnis, didelis baltas gauruotas patinas, kartais pabėga iš savo namo pas Karlitą pasiuostyti. O kaip Karlitai patinka, kad priešės-laikos Žirnio visai nedomina. Laikos gailiai žiūri kai toks gražuolis Žirnis uostosi priešais. Girdimas tik gailus cypimas..

Džekas, mažas juodas, bet su dideliu. Susivienijo su Karlita į vieną gaują ir abu, patys nustebę, aplojo laikas aršiai kaip viena gauja.

O dar muzikologų vižlas, kuris patetiškai šokinėja kaip Šostakovičiaus muzika iš džiaugsmo po pusmetrį į viršų, kai mes  su Karlita praeiname pro jo tvorą.

Ir dar krūva taksų, foksterjerų, akitų ir vilkinių.

Kad tiek pat žinočiau apie žmones aplinkui kiek apie šunis. Pasiimsiu vieną dieną vyno bonką ir eisiu patvoriais pažindintis.

O tai tik labas ir viso gero.

Knysliuko laukimas arba konkursas

Aš jo ilgai laukiau.

Nesulaukiau to savo vienintelio literatūrinio knysliuko....

Buvo padėti nedideli spąsteliai mano knygoje “Bronislovas ir imperatorius”, bet nei vienas knysliukas nesusigundė ir nepranešė tautai apie  pono rašeivos smulkų aferizmą: keli romano “Bronislovas ir imperatorius” herojai yra pavadinti dviejų garsių anglų literatūros kūrinių herojų vardais. Tiesiog elementariai copy-paste.

Viena veikėjų porelė labai lengvai atsekama, kito garsaus angliško kūrinio herojai – smarkiai sunkiau atsekami. Bet jie visi yra mano romane savo  tikraisiais literatūrinias vardais.

Taigi konkursas.

Kas pirmas parašys tas abi herojų poras ir iš kokių angliškųjų  kūrinių jie yra copy-paste, tam bus atsiųsta bet kuri mano knyga su autografu. Bet tik Lietuvoje

Apie meistrus ir moteris

Pažinau pastaraisiais mėnesiais daugybę meistrų. Tad drįstu suformuoluoti tokią išvadą – jie kaip moterys: įvairūs, brangūs ir nenuspėjami. Ir nebūtinai kas nors iš karto pavyks su meistrais veikiančio ar stovinčio. Tik iš kažkelinto karto, po ilgų diskusijų....

Liečiau daiktus

Taip, kai kurių daiktų nebuvau lietęs kelerius metus. Užmaršties dulkių sluoksnis ant jų tūnojo riebus it tepalas. Yra pažangi taisyklė – nelietei daikto metus – jis tau nereikalingas.

Bet mūsų prisilietimai bei susilietimai vėl buvo malonūs  ir po tiek metų kai kuriuos lengvai atpažindavau, kai kurie dar iš ano amžiaus, nuotykius tų daiktų žinojau.  O štai  knygos, stengiausi jas atiduoti geriems žmonėms, kurie dar rūpintųsi tomis mano nenusisekusioms knygomis. Sėkmingas knygas  perkraustau visas sau.

Pamenu laikraščių straipsnius apie žmonės, kuriems rūpi jų daktai ir tokie žmonės yra visokeriopai smerktini. Daiktų vergai. Net nukaltas nemalonus  žodis apie tokius tipus - sudaiktėję. Tai aš linkęs prisipažinti: sudaiktėjau kaip visiškas smulkiaburžuazinis elementas per tas dvi savaites, kol krovėme daiktus persikraustymui. Daugelio ir daugybės man pagailo..

Bet į naują namelį, mūsų naują gyvenimą, tilps ne visi, kad ir atpažinti daiktai. Nesumoju kaip gudriau pasakyti nei standartiškai. Buvome kartu. Dabar nebebūsime. Apgailestauju.

Pedofilo keliu

Aš padorus tėvas, na kiek suvokiu tėvystę ir pajėgiu bėgioti dėl bendro sąnarių nejudrumo. Bet visą žiemą ir pavasarį riedėjau nuožulnia moraline plokštuma pedofilo keliu.

Mažės baleto pamokos jau keturis kartus per savaitę. Tad nori nenori ir man tenka pareiga nuvesti parvesti mažę. Visos mamos už tai pagirtų, bet ką mums tėvams daryti? Baleto klasė neturi persirengimo rūbinių, tad balerinos persirengia koridoriuje priešais salę. Kai kurioms balerinoms jau ir šešiolika, taigi galite įsivaizduti kaip nėra kur dėti akių. Tad mes tėveliai liekame dar ir už koridoriaus ribų dar viename koridoriuke palei tualetus. Ten padoriai ir niūriai laukiame, kol išeis mūsiškės. Maniškė, jei rūsčiai neskatini artikuliuotai tariamu žodžiu persirengia paskutinė, nes jai visi visi pasaulio atsitikimai  įdomūs ir ji tiesiog kartais sustoja ir persikelia ten, kur vaikai nesirengia. Bet tėtis už durų. Taip ir gyvename. Vienoje durų pusėje pirmyn atgal vaikšto amžinai skubantis tėtis, kitoje durų pusėje ramiai sėdi mažė ir svajoja apie ponius.

Kartą baleto pamoka buvo perkelta valanda anksčiau ir į Rusų teatrą. Apie tvarka raščio pokyčius buvo pakabintas išsamus skelbimas. Mamos perskaitė, tėvai, kurie prie tualeto ir neperskaitė. Kas gi kabina skelbimus prie tualetų durų?

Tai susirinko laiku du trečdaliai balerinų, tai yra tos, kurios vedžiojamos mamų. Tėvelių balerinos vėlavo valandą. Mokytoja mus teisėtai išbarė, negi negalime rasti momento užeiti ir paskaityti skelbimus.

Galime, rasime, užeisime...

Kiti laikai, bet nuotykiai tie patys

Ovalaus kamuolio meistras, pažaidęs Anglijoje visą regbio sezoną, grįžo namo pažaisti lietuvišką regbio sezoną už vilkus. Pirma savarankiška kelionė automobiliu per Europą. Amsterdamas, Berlynas, Varšuva.

Bet padarė viską taip pat, kaip visi pirmą kartą. Nusipirko iš afrobrito seną kledarą, susikrovė į opelį katę, draugę ir visą užgyventą Anglijoje turtą. Mašina iš vidaus atrodė kaip čigono namas.

Ekipažas persikėlė keltu į Olandiją ir ten prasidėjo kaip visuose pasakojimuose apie jaunystės nuotykius: opelio motoras pradėjo taškytis alyva taip, kad per Vokietiją važiavo nakčia, idant šviesiu paros metu fricai būtų užmovę antrankius po pirmo pasirodymo autostradoje.

Geri žmonės siuntė pinigus variklio remontui bei tepalų pirkimui. Kažkur viduryje Lenkijoje kiti  geri žmonės užkėlė kovinį ekipažą ant traliuko ir atvežė į Lietuvą. Tiesiog Keruako “Kelyje” vos ne pažodžiui.

Man patiko ovalaus  kamuolio meistro išvada apie kelionę – ai, bus ką vaikams papasakoti.

Sava patirtis yra svariausia. 

Turniškės. Kaip po karo

#Turnishkes

Senais laikais turniškėnai susipykdavo, vyrai netgi retkarčiais pasimušdavo, štakietus iš tvorų išsilupę. Bet tie štakietai buvo ploni, po pirmo smūgio perlūždavo. Ir tada vyrai prie parduotuvės apsikabinę per pečius susitaikydavo. Ir dar ilgai po parduotuvės uždarymo sklisdavo vyrų dainos po kaimą - ąžuolai žaliuos ten, mes pasaulį naują čia ir kitos už dūšios griebiančios meliodijos.

Nu bet kai vaidilutę gražiausią išvarė nuo krivių krivio kalno, prasidėjo kaime baisūs dalykai. Turniškėnai prarado gerąjį dalinimosi pradą savyje. Lupdavosi vienas su kitu be gailesčio. .Jei štakietas lūždavo, tai imdavo sau šešis naujus, o ir apie  jokį susitaikymą ar pinigų pasidalinimą jokios kalbos. Parkritusį priešininką dar suspardydavo.

Tvoros kaime paliko kiauros. Rūko trobesių nuodėguliai, išpustytais laukais svyravo lyg zombiai kruvini ir apdaužyti turniškėnai. Degli paršai rijo purvinus vėjelio nešiojamus po gatvikes mandatus ir partijų programas. Vienas sunkiai sužeistas vyras galųgatvyje dar silpnu balsu šaukėsi vaidilutės, bet taikliai gavęs per galvą drūtu akmeniu užtilo amžiams. Keliuose sveikesniuose tvarteliuose ūmai atsiverdavo vartai ir išbėgęs su srutų kibiru žmogelis šliūkšteldavo ant  visų aplink plačiu pusmėnuliu srutas ir vėl spėriai slėpdavosi po devyniais užraktais.

Uždaryti jau gal laikas mums tas Turniškes ar ką? Labai negražus kaimas pasidarė.

Meistrai auksarankiai

Jeigu žmogus moka puikiai darbuotis rankomis, tai kitomis vietomis jau nelabai. Nes pasaulyje turi būti harmonija.

Štai šviežias pavyzdys.

Skambinu meistrams:

-         Ar jau važiuojate?

-         Taip, į kalną kylame.

Lekiu ir aš, jaučiu pavėluosiu, jei jie jau ant kalno. Atvažiuoju prie namo – tyla ir tuštuma. Skambinu.

-         Kur jūs?

-         Dvarčionyse.

-         Mes tarėmės Viršupio soduose. Adresas toks ir toks.

-         Taip, žinau, mes Viršupio soduose kartą buvome.

-         Tai kodėl jūs dabar Dvarčionyse?

-         Tai čia viena moteriškė taip nurodė.

-         O kodėl jūs klausėte tos moteriškės, jei žinote kur važiuoti? 

Bet šioje pokalbio vietoje  aš nutariau mykiančių meistrų nebekankinti bei apklausos būdu išgavau  ką jie didelio ir aiškaus žino Saulėtekyje, tegu ten ramiai stovi ir nieko neklausinėja aplinkinių  Atvažiuosiu jų parsivežti.

Kam tėtis?

Aš jau pradedu bijoti rytinio važiavimo į  mokyklą. Mažė išklausinėja visą gyvenimą nuo Dievo iki šeimos.

Štai šį rytą:

-         O kam reikalingi šeimoje tėčiai?

Kaip tik su opeliu lindau ten, kur man reikia, bet nereikia kolegai vairuotojui iš dešinės, tad greituku leptelėjau taip:

-         Nu...Dėl grožio. Tėčiai dideli, barzdoti, ūsuoti, kalba storu balsu.

Mažė apmastė ir pritarė:

- Taaaip. Ir dar žaisti su vaikais,  - papildė ir užbaigė tėčio funkcijų sąrašą protingoji mano.

Gamta mus išgelbės

Mus. Na tokius jau ne visai sapiens nuo margo gyvenimo įvairių atsitikimų.

Mes šiaip drąsūs šeimoje beveik visi. Karlita kartais bijo dulkių siurblio, mažė su BM tai jau nieko. Anądien apšaukė tris morozus dideliame BMW kieme su numeriu trys siemiorkės. Bet būna taip: ateina ji tyliai, šnibžda nuo durų, sustingusi ir lyg nežinotų ką daryti. Man iškart baisu. Nes retenybė toks tylumas ir šnabždumas. Gal vėl vargšę škodą sudaužė?

 Kojos dalis prie piniginės džinsų kišenėje net apšalo.

-         Ateik pažiūrėti kas TEN.

Eidamas pagriebiau pagalį, gal užmušti ką reikės. TEN lindo iš daigintuvės augaliukai. Negražiais iškarpytais lapeliais. Jaučiau momento svarbą. Tyla buvo lyg Cezario legionuose prieš Rubikono upelį. Bet ką man pasakyti? Gražūs jie ar negražūs? Negi vėl tą patį nuobodų nu?

-         Čia ne salotos? – nedrąsiai paklausė mano internetinė daržininkė.

-         Nu, salotų įvairių būna.

-         Tavęs klausti apie salotas... - numojo į mane ranka ir nuėjo pergyventi viena lyg namie nebūtų vyro...

Salotų lapais vietoj dešros ir sūrio buvau kankinamas praeitą sodo sezoną, tai kažkaip ir neįsižeidžiau. Nejautėme švelnumo vieni kitiems. Aš - salotoms, patikslinu.

Dar porą savaičių stėbėjo internetinė daržininkė augalus. Augalai vystėsi, bet gražumu nespindėjo. Tie patys kreivi karpyti nesalotiniai lapai.

Bet viena dieną į mūsų namus atėjo šventė. BM įsiveržė lyg uraganas į Karibus:

-         Ne salotos ten! Ridikėliai!

Rado užkritusius sėklų pakelius. Salotos tai net nepasėtos buvo, o ridikėlių sėklų pakelis tuščias. Taigi – ridikėliai pasėti.

Abu maloniai gėrėjomės smagiai vešinčiais ridikėliais. Saikingai iš savęs pasijuokėme. Aliexpress mėlynų braškių sėklas praeitais metai kai daiginom, tai elementarus vienas kiškio kopūstas išaugo.

Tobulėjame vienok.

Apie soc.tinklų naudą

Nėra jau tuose soc.tinkluose taip blogai kaip rašo žurnalistai. Štai aš soc.tinklus naudoju geresnėms derybinėms pozicijoms derybose dėl gyvenimo patogumo pagerinimo.

Vakar pradėjau aiškintis, kur mano kampas name bus, jei užeis pasiutęs  noras parašyti stambios formos kūrinį. Būna, ištinka mane.  Net dabar kažką niežtinčio organizme jaučiu ir rudenį arba žiemą tai gali susiformuoti į rimtą darbą.

-         Rūbinėlėje po boileriu,  - maktelėjo kaip kirviu BM.

Ten vos 3 kvadratiniai metrai. Tilpčiau tik labai susilankstęs ir minčiai per siaura.

Gyvenimo partnerei maloniai priminiau, kiek aš turiu uždraustų temų skelbimui soc.tinkluose. Apie tai nerašiau, apie šitą ir apie kitą net nepaminėjau. Tiesa apie 5000 parašiau, nervai neatlaikė. Nors būna tokių vakarų, kad tik spėk užsirašyti šeimos mintis.purslojančias lava kaip iš islandiško vulkano. Patys net kartais juokiamės.

BM susijaudino, greitai nubėgo į feisbuką ir nustėro:

-         Bet nėra apie 5000?

-         Taip, nėra. Kol kas. Bet prašom pagalvoti apie mano kampelį ne rūbinėlėje po boileriu.

Tada žiūrėsim. 

Apie menotyros daktares

Tai bus liūdnas pasakojimas apie menotyros daktares ir plyteles.

Apie tokį  apie jas visas jaučiamą  keturgubą mano jausmą.

Pirma jausmo dalis. Aš jau pavargau stebėti skirtumus tarp turkio, salotinės ir jūros bangos. Ir man dar reikia pritarti tiems dizaino grakštiems sūkiniams nuo smaragdinės link kitos žalios su protinga veido išraiška ir giliai įsijautus, nes reikės ten gyventi iki smerties. Jei nesidomiu žalios atspalviais  tai esu niekuo nesirūpinantis egoistas – tą net pats suvokiu.

Kažkur prie Gargždų sandėliuose ramiai dulkėjo niekam nereikalingos plytelės, spalvos, kuri tokia, kokios reikia, po mėnesio rinkos tyrimų ir pigiai, nes kas jas matęs nors kartą gyvenime dar norėtų jas matyti antrą kartą. Kompe atrodė geriau nei realybėje. Ir tai taisyklė jei nežinojote. Vis tie samsungai pagražina mūsų gyvenimus savo paveikslėliais, o iš tikro ten...

 Bet kuo man patinka Balkanų žmonės – jie nepasiduoda. Jie po kiekvieno žiauraus Osmanų imperijos smūgio atsikeldavo ir vėl optimistiškai laikydavosi savo balkaniškos linijos.

Taip buvo  pranešta ir man: spalva nelabai, bet plytelės labai pigios. Nupirksme dar kitų ir jos atmuš tas pigias ir nelabai spalvos plyteles. Bus dar įdomiau.

Taip, jaučiu dar bus įdomybių, dar bus laminato atranka iš tūkstančio atspalvių (visi ten kažkodėl ąžuolo spalvos su pusspalviais, bet matyt laminato marketologai pasaulyje nusprendė, kad tik ąžuolo atspalvius žmonės perka).

Ir po visų šitų spalvinių kančių, išsigandusių sandėlių darbuotojų kratymo už atlapų ir akcijų gaudymo ateis kokia menotyros daktarė į įkurtuves mūsų namelyje ir išsišiepusi pareikš:

-         Nu žinoce...spalvos tai jau visai....o atrodėte inteligentiški žmonės....

O antras, trečias ir ketvirtas jausmas vis toks pats ir stiprėjantis – artėja pabaiga ir bus blogai. Prakeiktas kapitalizmas siūlo per daug variantų. Prie ruso statėmės ką gavom, o čia....

Bambalinė velykinė atgaila

Ilgai mane graužė sąžinė, bet nutariau ir aš savo coming-outą pasidaryti. Visi tai visi. Ir krikščoniška visai atgailauti prieš Velykas.

Prieš daug metų buvau vieno alaus bravoro komercijos direktoriumi. Bravoro šemininkai buvo danai, tokie iš savo ramaus kosmoso ką tik įkritę į Rytų Europą. Kokio lygio jų iškritimas iš konteksto buvo? Štai jų vyriausias Lietuvoje hansenas sakė: nu vairuotojai pas jus visai mandagūs, kodėl jūs skundžiatės, kad bjauriai vairuoja. Mane visur mandagiai praleidžia.

Danas vairavo juodą banditišką džipą. Na, supratote koko lygio danų  nesigaudymas realybėje buvo?

Na o iš komercijos direktorių privalu pardavimų skatinimo idėjų. Mes jau tada pilstėme alų į litrinius bambalius. Danams tai atrodė nesusvietna Europos  pakraščio mandrybė. Litras. Alaus. Iš karto.Bet aš nesustojau. Pavariau per besipriešinančių, kryžiumi gulinčių danų lavonėlius  -  išleidau pusantro litro bambalius į rinką. Rizikavau.  Ir lietuviai kaip pašėlę pirko. Kiti bravorai puolė kopijuoti. Tada rinkoje greitai atsirado dviejų litrų bambaliai. Vėl visi į du litrus greitai peršoko. Pašalpiniai visoje Lietuvoje persivadino bambaliniais. Blogis.

Tai mane visada (ir ypač dabar, ant senatvės) graužė  sąžinė, taip pradėjus blogio virusą .. 

Mano kaltė.

Nu bet algą gerą danai mokėjo, šeimą išlaikiau....

Simonas Stulpininkas

Simonas buvo šventasis. Nes kentėjo ilgus metus dykumoje ant stulpo. Tuoj jaučiu ir aš išeisiu jo pėdomis.

Nuėjau į ESO. Gavau pagal numeriuką gražią merginą ir iškart viduje viskas įsitempė. Tik net tai ką pagalvojote. Su gražiom merginom bankuose ir kitose vietose su numeriukais ir švieselėmis patyriau baisių vargų.

-         Pasiimkite iš mano sklypo senus laidus ir seną stulpą. Nebereikia man jų, jūs patys įrengėte naują skydinę,  - aršiai neriu į biurokratinius verpetus.

Iš tikrųjų stulpas nepatiko BM. Man tai papuoštas tokiu kreivu inkilu varnėnams jis galėjo stūksoti dar dvidešimt metų.

-         Gerai. Užsisakykite projektą ir, kai mes leisime, galėsite nusiimti.

-         O kam man projektas. Galiu iškasti Tadziko ir Seriogos jėgomis tą seną stulpą.

-         Be projekto negalima.

-         O jums kur atvežti seną stulpą? Kai pagal projektą padarysiu.

-         Stulpo mums nereikia.

-         Tai jei stulpas dings be projekto – neieškosite?

-         Stulpo mums nereikia. Projekto reikia.

Dar padiskutavome. Graži moteris rado negražų vyrą, specialiai sukurtą problemoms spręsti. Bet ir negražus vyras nežinojo kaip čia padaryti.

Liepė parašyti raštą ir jie galvos savaitę. O aš einu skaityti šventojo Simono Stulpininko gyvenimo aprašymą. Prireiks jo stulpinės ištvermės ir šventojo kantrumo

Laikraščiai dingo

Šiandien Karlita mane tempė kaip eskimų rogučių šuo pasivaikščioti ir mes neberadome laikraščių. Taip, tai buvo geltonoji spauda, visiškai gatvinė mass media, nieko gero, jokių rimtų politinių įžvalgų ir filosofinių pastebėjimų. 

Bet Karlitai tai buvo visas gyvenimas. Takelių posūkiuose arba kryžkelėse ant pajuodusio sugriuvusio sniego iššaukiančiai geltonavo kampai. Visi patinėliai ten žymėjo savo gyvybes. Aš čia buvau, aš dar vaikštau, aš jau didelis, aš toks ir toks, mano tai teritorija. Ir Karlita net galėjo pasismaugti tiesdamasi link žinių it Žemaitė  – ar tie patys gražieji ilgakojai vengrų vižlai vis dar jos nepamiršo, jai palieka žymes? Net letena pakrapštydavo senesnius pranešimus. Ar dar gyvi jūs, ar pamaitinti, draugai? Ir taip juos godžiai uosdavo. Štai labradoras Čarlis žada  - dar pažais su ja. Kai abu susitiks. Karlita net pritariamai pamojuodavo uodega nuo tokių malonių žinių.

O šiandien tuščia. Vėjas tik sukasi. Geltonoji spauda dingo kartu su Čarliu ir vižlais. Prabėgom prabėgom paieškojom. Nei viename kampe nebėra. Ir truputį nusivylėm. Nesupratom tokio klastingai sėlinančio pavasario elgesio.

Kojos ir bendrabutis

Tada dar buvau visai jaunas. Vos 19 arba 20 metų. Nes pirmą kėlinį buvau atsarginiu, o tai galėjo būti  tik ankstyvoje jaunystėje. Atsarginiu vėliau jau nebūdavau. Net ir šimto kilų tada dar nesvėriau, vienu žodžiu stovi šalia aikštės toks bloznas bičelis it laukų berželis.

Žaidėme regbį prie kažkurios medicinos mokyklos bendrabučio. Merginos susirinko pavėpsoti: daug jaunų žirgų belaigančių po regbinę pievą, bet labai smarkiai  taisyklių nesuprato. Žiūrėjo, žiūrėjo  ir pradėjo įdomautis tuo, kas joms labiau rūpi.

O aš irgi žalias, nieko dar apie jas labai nesupratau. Man įdomiau kas aikštelėje vyksta. Jaučiau, kad greitai  ir man teks eiti žaist. Treneris vis pažiūri į žioplius aikštėje, paskui į mane. Tai prasitampau, kojas pakilnoju, pasilankstau, visas toks energingas budrus laukiu.

Medicinkės merginos girdžiu kažką aktyviai aptaria. Netgi žavisi. Cypauja ir kikena. Tos mergos. Numerius kažkokius pradėjo skelbti. Lyg ir  vyksta konkursas viena ausimi supratau. Bet aš regbistas, nekreipiu dėmesio į tas. Neregbistes. Tuoj man treneris lieps lėkti į aikštę. Koncentracija.

Staiga toks beviltiškas atsarginis prieina ir tempia mane už rankovės:

-         Tave kviečia. Numerį gi tavo šaukia.

Taip. Kol aš ten lanksčiausi ir kilnojau kojas aikštės pakraštyje  jos mane išrinko. Gražiausių regbistų kojų atstovu. Paveikė jas giliai tas mano kojų lankstymas ir grožis. Buvo tada tos mano kojos ilgos, saikingai raumeningos bei minimaliai plaukuotos. .

Aišku šiais laikais tuo niekas netiki, bet ... Nerūpėjo joms mano gilus dvasinis pasaulis ir eiklus intelektas. O tik kojos. Atėjo ir mano eilė padaryti coming outą, metoo ir giliai užslėptą jaunystės traumą.

Kur jūs dabar, medicinkės studėntės iš bendrabučio, ir kur mano jaunystės konkursinės kojos?

Apie spalvas

Man spalvos buvę nebuvę. Moterims tos spalvos svarbiau. Ramiai sau žiūriu 6nations, bet nuklausiau vyr.dukros ir BM  pokalbį apie virtuvės dangos spalvą (jos ten kartais prišneka):

  -    Turėtų būti spalva kavos su pienu. Bet tokios švelnesnės.

-         Kokia maždaug, parodyk?

-         Ėėėė, štai kaip Karlitos užpakalio kailio spalva. Tėti, pakviesk Karlitą, kad į mus užpakaliu atsisuktų.

Aš pašaukiu šunį. Karlita atsisuka į mane snukiu, į jas užpakaliu.

 - O,  - sako pažiūrėjusi šuniui po uodega BM,  - dabar supratau kokia spalva.

Mano akių ir smegenų sąsaja

Man tai gerai, esu šiek tiek žvairas ir beveik  nematau. Vieni akiniai vairavimui, kiti - žiūrėti į kompiuterį. Nusiėmus akinius – liūdnumas sėlina  iki pat kepenų ir noriu prisigerti iškart vietoje – nieko nebematau.

Bet tai nereiškia, kad galiu atsipalaiduoti ir akimis makaluotis  bet kur. Pasiruošiau naujas taisykles pagal laiko reikalavimus.

Sutikus moterį vengiu tų vietų, kur veido zonoje ryškios spalvinės  dėmės. Lūpos, akys. Šiukštu. Žvelgiant į ryškiai raudonas moters lūpas viskas aišku su vyrų mintimis. Raudonos lūpos tai raudona vėliava per revoliuciją. Tegali reikšti vieną -  Žiemos Rūmų  šturmą  Taigi, jei tai spalvota ir veido zonoje – nežiūrėti.

Nuo veido keliaujam žemyn. Nes nu jei kalbėsi su moterimi ir žvelgsi į dangų dar pažvairuodamas ar dar stovi su tavim tavo pokalbio adresatas, tai atrodysi keistai  it Hanibalas Lekteris ir pokalbio adresatas tols nuo tavęs sparčiu žingsniu. Nes nevertini moters intelekto, o tik....

Tad geriau akimis žemyn – štai dar viena banguota dalis. Jei žvilgsnis aprėps visą bangą ar net porą kartų pasisups su ta banga, tai kaput,  tai tau geriau savanorškai kviestis pareigūnus – vėl seksistinės priekabės. Tik  mažiau areštinės parų gausi, nes savanoriškai prisidavei.

Tad skubiai nudelbti akis dar žemiau. Štai čia ir papuolei. Ten labai labai intymi vieta. Tu moterį vertini tik kaip sekso objektą ir net nebandai bendrauti su ja protiškai. Iškart vizualizuoji savo alfa patino bjaurius kėslus.

Ką daryti? Akis dar žemiau? Ką gi, esi neįtikėtina šlykštynė. Tau rūpi tik moters kojos. Dar vienas seksualinis laikinai galią turinčių patinų džiaugsmas. Tiesiog per 30 sekundžių atskleidei visą savo primityvumą, mizoginiją ir gyvuliškumą.

Tai todėl aš dabar čia oficialiai pareiškiu. Nacionalinės negavau. Norėjau, svajojau, bet dabar nebenoriu. Buvau nacionalinėje viktorinoje, tą prisipažįstu, bet ir ten nesėkmingai. Akys mano silpnos, aiškios informacijos iš aplinkos man į smegenis neperduoda. Gauta iš akių informacija yra išskydusi, be aiškių kontūrų. Taip pat dalinai esu daltonikas. Todėl jei mano akys klaidžiojo ten, kur negalima, tai nieko nereiškia, akys ir smegenys manyje menkai susiję. Mano akys juda Brauno judėjimo principu – todėl nepakaltinamos.

Apie rankas paaiškinsiu kitame pasiaiškinime.

Aš -  nekaltas.

Nacionalinė viktorina. Septintas Vilniuje

Nacionalinė viktorina 2018. Vilniuje likau tik septintas. Labas, degradavime ir senatve.

Apie Simą

Apie Simą ir pisimą

Aš specialiai  grubiai susiejau dabar skandaluose vartaliojamą  Simą Jasaitį ir patį grubiausią žodį, kuris aprašo vyro seksualinius veiksmus. Ir dar sueiliavau  kaip pigiausioje gatvinėje čiastuškoje.

Dėmesį jūsų pagavau. Man tik to reikėjo.

Vyrų seksualinis potraukis yra nevaldomas laukinis instinktas. Visas vyro gyvenimo variklis, vos persiritus dešimt ar dvylika metų, yra tame instinkte. Tai progreso variklis. Visuomenės vystymosi pagrindinis ingredientas. I r gal  maždaug nuo 45-50 metų jau protas ir taip vadinama išmintis kiek apvaldo aistrų gyvačių kamuolį, kuris yra vadinamas vyro galva. Ta taip vadnama išmintis yra  visuomenė uždėti pavalkai žirgui, kad jis prunkšdamas ir kandžiodamas žąslus sugebėtų bent jau laikytis bendros tvarkingos rikiuotės. Tai tramdymas ir grandinės, bet toje rikiuotėje vis dar nuveikiame bendrus reikalingus darbus..

Aiškiau gal  paaiškinsiu su jūra. Vyro seksualinis potraukis yra lyg jūra. Jūra gali laukti ženklo gana ramiai. Jūra tada yra rami iki pat horizonto linijos. Mes matome  ramios jūros tykią savimi pasitikinčią galią. Nes ji tokia – iki pat ten, kur mūsų akis nemato ir dar velniai žino kiek už tos ribos.

Mažas ženklas –vejėlis iškart suraibuliuoja jos paviršių ir vėl iki pat horizonto linijos matome  baltas besišiaušiančias bangų keteras. Ir jei tas  palankus vėjas stiprėja – iškart pakeliamos bangos ir jos nenuilstamai daužo ramų krantą, kuris čia amžiams. Ir kai audra įsišėlioja kranto smėlis nuplaunamas velniop.Tas kuris buvo sudėtas amžiams. Kažkur į jūros gelmes. Niekas nebežino ar grąžins jūrą smėlį..

Tai šių laikų vyrų, kurie nesuvaldė savo įgimto potraukio, visuotinis smerkimas man primena neatsargius poilsiautojus  vaikštinėjančius po pajūrio smėliuką ir barančius jūrą. Jūrai yra visiškai pofik tos margos pleputės bei plepučiai. Ji ramiai laukia kol vėl ją įsiūbuos vėjas. Tie drausminantys pokalbiukai nesukelia nė mažiausios bangelės. Tik bėda, kad plepučiai įsikalba sau ir kitiems kalbeles, kurios atseit panaikins pavojingą jūros bangavimą ir visuose pajūrio pliažuose kabos nukarusios baltos vėliavos..

Na nebus taip. Jūra banguos sau, kada norės. Plepalai draikysis pavėjui sau.

Jei kuri kvaila jūra bandys klausytis kas plepama ant kranto, tai bus priversta užmiršti savo prigimtį ir niekada nebanguos. Nebanguojanti jūra yra pelkė. Purvina dvokianti bala. Ligotas nelaimingas padaras.

Keisti veido pagerėjimai

Jau arčiau 60 nei 50. Tad didelio veido gražumo nebesitikiu. Bet pastarosiomis dienomis atsitiko štai tokie įvykiai.
Mažės mokytoja vos atvykus mažės pasodina ant savo kėdės, paduoda šaukštelį ir sumaitina po du jogurto indelius. Vieną dieną net davė tris gabalus bankucheno.
Pilsudskio parodoje, kai kažko kultūringai paklausiau, nedažlibindamas užrašų, mane prižiūrėtoja pakvietė į atskirą salę ir net parodė filmuką apie Bronislovą Pilsudskį man vienam. Dar labai atsiprašė, kad lenkiškai.
Šiandien užėjau į rašytojų sąjungą, nes BM liepė susitvarkyti gyvenimą ir sekretorės pasakė laisvai. Davė net 20 lapų vienam pareiškimui ir garantavo - rekomendacijų nereikės naujų. Jos pačios užlauš Šlepiką. Nes aš pusę metų iš jo laukiau rekomendacijos praeitą kartą.
Sekasi lyg ir...
Sėkmės ratas pasisuko į mane?
Ar čia veidas labai dvasingas gražus  pasidarė ar švarkas per didelis? Kas vyksta su manimi? Džiaugtis ar liūdėti, kad taip moteriškės globoja?

Kojinė Agatai

Kojinė Agatai (kalėdinė istorija)

Nelaimė atsitiko paskutinę dieną sanatorijoje. Iš baseino iki Sūručio vonios buvo tik dvi laiptinės ir apsirengus minimaliai galima nušlepsėti. Net kojinių nesimoviau. Palikau kojines batuose.
Sūrutis jau buvo paskutinė procedūra ir buvau visiškai nusiteikęs iškart lėkti namo. Pasiilgau namų. Apsirengiau. Ir - o po velnių! Nėra vienos kojinės. Lauke minusas. Peršalsiu basas eidamas iki opelio.
Grįžau į baseiną ieškoti. Truputį keikdamasis. Kojinę ant laiptų treneriai matė. Nustebę buvo   - kuris čia turtuolis svaidosi kojinėm. Treneriai parodė rankas. Kojinės jie nei vienas neturėjo. Liko įtartinais tie, kurie baseine su manimi buvo. Šliaužė paskui mane ir pavogė kojinę.
 Ilgaplaukis Šlaunikaulio sudėtingas lūžis su dviem ramentais buvo knygos prezentacijoje. Ne jis.
Diedas po dubens sąnario operacijos.  Nesusilenktų net.
Inteligentė  su operuotu keliu. Irgi buvo knygos prezentacijoje. Žmonės skaitantys mano knygas mano kojinės nevogtų!
 Juki pensininkė su čiurna. Įtartina. Bet ji greičiau savo kojinę pamestų šalia nuo juoko.
Rimta lenkė. Bet per rimta kojinės vagystei, nes matyt į bažnyčią vaikšto. 
Situacija kaip gerame angliškame detektyvų. Įtartini visi ir nei vienas.
Galėjau apeiti visus ir pareikalauti kojinės. Bet pagalvojau taigi Kalėdos ant nosies. Aš ne koks anglas, aš rytų europietis, o jei visai tiksliai iš Europos centro! Ma juos šunes, tegu užauga grybelis pavogusiam mano kojinę ant pirštų - taip kalėdiškai katalikiškai dvasingai  atleidau nusidėjėliui. Bus tų kojinių. Juk barmenai sovietiniuose Vilniaus restoranuose tų kojinių net neplaudavo.
Įkišau pliką koją į batą ir beveik bėgte nubėgau iki opelio, kur bagažinėje radau atsarginę kojinę prie atsarginio rato.
Nesusirgau! Sveikas gyvas grįžau iš sanatorijos. Matyt aukščiausios jėgos išsaugojo man sveikatą už tai, kad pats atleidau savo kaltininkams.
O Agata? Tai Agatha Christie. Ji būtų ieškojusi kojinės ir gal net  radusi. Godūs nekrikščioniški britai!

Maistas ir veidas

Maistas ir veidas

Prakeiktas Gogolis. Ir aš nuo tų jo Mirusių sielų skaitymo persižiūrėjau iki soties jo akimis. Pilna keistenybių paprasčiausioje sanatorijos  valgykloje.
Štai lėkštėje pribarstyta burokėlių. Tai pakeliu akis į burokėlių valgytojo veidą. Liūdnas pailgas lyg kuino, atarusio laukus dvidešimt metų, dėmėtas veidas. Nėra ten jokio linksmumo. Ir tai tiesa,  iš kur linksmybės gali atsirasti. Nuo prancūziško maisto: alyvuogių, salierų, šampano ar kotletų gali. Nuo nykiai pigesnių net už bulves burokėlių niekaip. Kokia pragaištinga dvasinė ar fizinė negalia privertė žmogelį valgyti vien burokėlius, kai tiek gero maisto nemokamai aplink. Krauk kalnus į lėkštę. Graužk salierų kotus plačiai šypsodamas! Bet ne. Burokėliai...
Arba senučiukė su šypsena veide. Šypsena veide tokia saldžiai mandagi, kad ji buvusi baleto šokėja arba bibliotekininkė. Jokio sąlyčio su šiek tiek šiurkštesniu nei baleto kritikai pasauliu nepatyrusi.Tai ji neranda cukraus pasisaldinti arbatą. Šokinėja iš visų eilės pusių. Arbatos paketėlį rado. Vandenį rado. Net šaukštelį arbatėlei maišyti surado! Bet taip netvarkingai lyg Žizel laksto po sceną. Ir dabar trypčioja aplink tankią neurotikų eilę prie kavos. Senučiukė pabėga į priekį. Eilė priekyje sutankėja. Pabėga atgal ten vėl tankiau. Neurotikai labai nemėgsta tų gudruolių, kur be eilės. Senučiukei drovu net paklausti, kur jos cukriukas. Kol galų gale  išdrįsta neurotiko su pačiu nepikčiausiu veidu, ilgai darydama mandagiausią  įžangą, užklausti, kur ji čia galėtų pasisaldinti arbatėlę. Gauna be kalbų cukraus paketėlį  į dantis ir ilgai dar painiau dėkodama galų gale atsikabina nuo neurotikų eilės. Eilė, ką tik monolitinė it kareivių gretos parade, tiesiog suminkštėja ir išsidraiko akyse.
Prakeiktas Gogolis. Prisižiūri sanatorijoje, ko nematęs.

Dzūkiškas mineralinis

Vienoje vietoje, tiksliai nenurodysiu dėl savaime suprantamų aplinkybių, prisėdau ant baro kėdės.
Pakalbėjom apie Azijos reikalus, sovietinio Vilniaus restoranus. Užsisakiau vieno tokio gėrimo , kuris skiriasi nuo škotiško raide e. Na bet įstaigos šeimininkas pasiūlė tikro dzūkiško mineralinio.
Įdomu atsakiau. Mėgstu ragauti vietinius nacionalinius gėrimus. Pasitikslinau, o kokia šio mineralinio mineralizacija?
- Na tuoj patikrinsime, - atsakė šeimininkas.
Jis papylė ant baro krašto iš mažos bonkelės mineralinio ir uždegė. Liepsna šovė dangaus mėlynės spalva.
- Ne mažiau 50! - nustatė mineralinių medžiagų koncentraciją miligramais litre profesionalas.
Aš paprašiau mineralinio įpilti vos vos ant dugno. Nes pavojingai stipri mineralizacija.
Dzūkų gėrimą atsargiai pateliuškavau, kad skystis nusėstų ant stiklo ir taip plačiau atsiskleistų mineralinio aromatas. Jaukiai padvelkė namine duona iš trobelės pamiškėje.
- Jo, - pasakiau, - iš duonelės aromato ryškiai jaučiu puikią mineralinio kokybę .
Paskui paragavau. Paėmė toks nuo skrandžio kylantis šiltas pasididžiavimo lietuviškais produktais jausmas. Žymiai šilčiau ir aromatingiau nei tas, kurį prieš tai.
Turtinga Dzūkijos žemė kvapniu mineraliniu vandeniu!  Ne visi mineralinio gamybos tarp samanų meistrai pasodinti!
Paėmė dzūkas pinigus tik už airišką gėrimą! Dzūkai geri žmonės!

Elitas

Sanatorijoje, kaip ir visur, yra elitas. Tai neurotikai. Kurie popinami švelnia muzika, kvapų terapija, jautriais pokalbiais, specialiu būdu migdomi. Mes vargšai, kurie su sąnariais, esame visiškai neelitas. Mes vaikomi po mankštas, kur kuo labiau tau lenkiantis skauda, tuo maloniau šiepiasi kineziterapeutų veidai. Elektra dirginamos kojos, kad net spazmuoja raumenys ir po užpakaliu kaišiojamas purvas. Iš švelnumų mums paliktas tik maistas, bet ir ten vis gąsdinami, kad daug nepriryti. Nes tada susitraiškys paskutiniai dar besilankstantys sąnariai. Save dar vis patraukdavau link elito seselių akyse, nes jas išgąsdindavau tampomomis su savim Škėmos arba Gogolio knygomis. Kas šiais laikais skaito tokias sunkybes?
Kartą valgykloje išpuoselėtas neurotikas prieš mane eilėje dėjo sau kiaulienos gabaliukus. Po to suprato, kad įsidėjo per daug. Bet galų gale nutarė , kad šį kartelį valgys daugiau. O eilė už manęs llga ilga. Tada taip pat dvejodamas jis pirmyn atgal dėliojo padažo šaukštą. Man kaip ne neurotikui ir neelitui nedalaikė nervai:
- Gal galite greičiau apsispręsti. Ilga eilė.
- O kur jūs taip skubat, mums jau nėra kur skubėti, -
 iššaukiančiai garsiai atsakė apgydytas neurotikas. Jis jau buvo visiškai nuramintas muzikos ir kvapų.
Pagalvojau - kur aš lendu? Ar dabar sąnaristui muštis su neurotiku dėl  požiūrio į pasaulio suvokimo greitį.
 - Ai tiek to. Medituokite! - likau už jo.
Tai neurotiko pastabos išsigandusi eilė tą dieną buvo nematyto ilgio. Eilės uodega vingiavo koridoriuje. Nes taip pageidavo sanatorijos elitas.
Bet taip buvo vienintelę dieną. Kitą dieną kaip visada medituojantys buvo posūkiuose aplenkiami.
Nes nu nafik tiek ilgai dvasingai laukti maisto!

Ramentai su atšvaitais

Aš esu protingas ir galva mano ohoho. Protmūšio komandos kapitonas. Pasaulio viktorinoje ketvirtas Lietuvoje. Mane beveik priėmė į Rašytojų Sąjungą.
Bet vakar paskambino BM bei  neramiu balsu paklausė:
- Tu ramentus turi?
Aš išsigandęs apsidairiau. Stovi kampe.
- Turiu. Alkūniniai. Su atšvaitais. Dar namie pažstiniai.
- O tai kodėl namie radau dar vienus alkūninius. Be atšvaitų.
Na būna tokie moteriški klausimai (pvz. kada mane vesi), į kuriuos gali atsakyti tik mykimu ar ryžtingu galvos kratymu. Pamykiau į telefoną. BM neatlyžo. Galvok, sakė. Vis sakai, kad nesi durnas. Aš nežinau iš kur tie pas tave su atšvaitais. Gal atėmei per klaidą iš ko nors sanatorijoje?
Aš logiškai paaiškinau, kad jei atimčiau, tai atimtasis gulėtų ant žemės ir ropodamas link policijos skyriaus klaikiai rėktų.
Tikriausiai, ne.
Galvok, jau barėsi BM. Geras žmogus paskolino, o mes net nežinome kas. Tai yra tu nežinai.
 Aš pagalvojau.
Žemiau oficialus pranešimas.
Gerieji žmonės, per tuos lakstymus prieš ligoninę kažkas iš jūsų paskolino man daug ramentų. Visus pamenam. Bet kas paskolino alkūninius su atšvaitais prisipažinkite! Nes kitaip BM vadins mane nelabai protingu. Ar net išraiškingiau kaip nors.
Ar mums to reikia?

Naujokas

Sanatorijoje maisto gali prisikrauti kiek telpa. Neleidžiama tik išsinešti. Naujokus galima atpažinti iš pilnų lėkščių, nes gal netyčia šiandien tiek davė ir rytoj lieps grąžinti.
Prisėdu prie stalelio. Didelis penkiasdešimtmetis vyras neatsako į pasisveikininą. Jis totaliai susikaupęs naikina maistą. Man atėjus dar matomi trys cepelinai bei du mėsos gabalai. Garnyrų ir daržovių padrėbliota kur liko vietos lėkštėje. Vyras jau valgo lėtai. Tuoj nukris pirmi prakaito lašeliai nuo nosies. Jis kartais pasižvalgo kaip kitiems sekasi valgyti. Visi valgo! Atkaklus vyras vėl lėtai mala žandikauliais. Aš suvalgau savo daržoves su keliomis mėsytėmis. Atsinešu desertui žele. Vyrui sužibo akys. Aha, yra dar žele! Slėpė tik jiems žinomose vietose!
Nelaukiau iki atkaklaus naujoko pergalės prieš lėkštes. Nuėjau į biblioteką. Po gero laiko gabalo atsargiai įtapeno naujokas. Jis švelniai nešė prieš save pilvą. Novicijaus veide švietė romus pasitenkinimas lyg po šventų mišių ir šiek tiek dvasinio nerimo: kodėl jis jau rojuje?
Rojaus naujokas pavaikščiojo tarp knygų ir išsirinko pačią didžiausią.
Tai buvo rusų-lietuvių ir lietuvių- rusų kalbų žodynas.

Sanatorijos gėdos lenta

Sanatorijoje gerai. Bet kaip būna  gyvenime visko būna. Štai šiandien gydomosios mankštos baseine moterys aptarė vakarykštį koncertą. Gerai ansamblis grojo, bet niekas nešoko. Ir visų baseino kaimynių žvilgsniai įsirėmė  į mane. Jau parazitas slankioja aplink valgyklą be ramentų, vandeny kaip vandenis, o šokti neina!
Vikriai pakeičiau temą ir paklausiau, kodėl prie mūsų baseino įrengtas toks padorus baras stūkso visai be alkoholinių gėrimų. Treneris guviai atsakė:
- Vytenis 2014 metais liepė uždaryti šitą barą.
 - Andriukaitis? - išmaniai patikslinau.
 - Taip. O Šalaševičiūtė vėliau patvirtino.
Ir baseinas grėsliai suūžė. Aš pajaučiau, kad į sanatorijos gėdos lentą pirmu numeriu nuėjo Vytenis.
Mano nešokimą iškart pamiršo.

Apie kojines

- Taip, - atsakė patyręs barmenas, - buvo tokio pižonizmo. Druskininkų trauktinės? Neplaudavo kojinių, o išmesdavo nešvarias. Maudavosi tik naujas. Nes baisius pinigus barmenai užsidirbdavo, o jais pasirodyti nebuvo kaip.
Kaip uždirbdavo?
Tai Pliska ar Zlaty breg bonka tik septynis rublius restorane kainuodavo. Po pirmos taurelės niekas neatpažindavo. Ar ten Penkios žvaigždutės ar Pliską geria. Štai toks garsus Lietuvos viešbučio barmenas Šlianderis dar ir su pirštinėmis ir veido kauke dirbo. Ir ką tu jam - jis mokėjo anglų ir prancūzų! Meniu visomis kalbomis surašydavo! O AIDS bijojo.
Šiaip barmenas buvo tragiška profesija. Daugybė prasigėrė, pasikorė. Tik keli, kurie dabar turtingesni, investavo į butus ar auksą. O kiti - tragedija.
Lova? Taip nerimtos moterys ten prie Dainavos rinkdavosi. Kas keisčiausia beveik vien lietuvės. Gintare prie stoties tai valiutinės nelietuvės, bet jos visos dirbo ir kitur. Suprantate? Tos tai šokdindavo oficiantus. Aš Gintare trumpai. Nes kubiečius aptarnavau kaip jaunas. O jie arbatpinigių nepalieka, nes viskas pavedimu. O tie mulatai baltais kostiumais. Visi tokie dailūs. O aš ant vieno šaltibarščius netyčia išpyliau. Raudonu ant balto. Jo, neilgai ten dirbau.
Visi gerdavo. Paryčiui Dainavoj susiskaičiuojam kiek uždirbom ir geriam. Kitus ateidavo žmonos parsivesti. Birutė Dambrauskaitė kaip gerdavo! Ant kojų nepastovi.  O į sceną išeina ir atidainuoja.
Taip, kitokie žmonės buvo. Gal tvirtesni.

Bare

Sanatorijos bare trečiam aukšte radau seną barmeną. Dirbo Vilniuje, kai dar pirmoji Lemano žmona buvo gražuolė Neringoje. Kaip supratote  - nu labai seniai.
Abu prisiminėme graikiškas apelsinų  sultis skardinėse po litrą. Su antilopėmis. Man jos buvo tada skonio atradimas. O barmenams didelis džiaugsmas, nes su natūraliomis sultimis galėjo pradėti daryti normalius kokteilius už gerą kainą ir dar visokius bajerius su komponentais. Pvz. Šiaudelį įstatyti į tą vietą, kur stipriausias koktelio komponentas. Po to dar buvo pasirodę mango sultys iš Vietnamo.
Dabar tokių gerų sulčių nėra...
Arba džinas. Sovietų laikais  prekybos valdyba gavo kelias dėžės tikro angliško džino. Šulai išsidalino. Ir ką? Toniko tai neužvežė. Šulai gėrė anglišką džiną be toniko ir baisiausiai spjaudėsi.
Arba brendis. Čia jau neišlaikiau smagių memuarų: užsisakiau ir aš 50g ispaniško brendžiuko. Barmenas atsiduso - šiais laikais pilam po 40g. Ir jokių brendžiukų nebuvo: tik konjakas.
Ir sovietų laikais konjaką buvo privalu paduoti su citrinos skiltele. Visi užkasdavo citrina. Nors citrina užmuša konjako aromatą.
Bet kas šiais laikais žino tas senovines paslaptis. Pacanai po mokyklos dirba barmenais. Ką jie žino?
Abu atsidusome. Ak. Aš išgėriau brendžiuką. Ir net neėmiau centų grąžos.

Savaitgalis su trimis savo merginomis

 Trys mano merginos aplankė, kad nebūtų nuobodu. Su pačiais geriausiais ketinimais.
Buvo sunku. Rašau lovoje ištiesęs skaudančią koją. Prisivaikščiojau!
 Dabar palaimingai ilsiuosi.
Joms reikėjo visur. Eglutės atidarymas, inhaliacija, masažas, kavinės. Popkornas. Pašokinėti su tėtės ramentu. Nusipirkti kepurę su ausimis. Pamaitinti antis ežere. Pavaikyti pamaitintas antis, kad pasportuotų. Pašokti šokius. Prakartėlės atidarymas. Pažiūrėti kaip tėtį maitina valgykloje ir ta proga suvalgyti dvi kulšeles iš tėtės davinio. Lynų kelias. Reikalauti iš ramiai sėdinčių žvejų parodyti kiek pagavo žuvų. Pamatyti Geną. Fejerverkai, koncertas. Pašokti koncerte. Skambinti fortepijonu kavinėje. Vėl kavinė, pieno kokteilis.
....ir baisiausiai nustebti, kodėl tėtei nebeliko pinigų. Ačiūdie, nėjome į Gyčio Paškevičiaus koncertą po 35 euro už bilietą.
Bet tai dar pusė velnio.
Karlita patyrė didesnę bėdą. Gėdą!
Prakartėlės atidaryme ji nutarė apuostyti nematytą žvėrį juodu snukiu ir kailiu kaip megztas megztinis. Karlita labai giliai įkišo į gardelį savo snukį, nes žvėris įdomus, visiškai nematytas. Žvėris patrepeno priekinėm kojytėm, palenkė galvą ir trenkė kieta kakta Karlitai į snukį. Šuo sucypęs bemat atšoko nuo aptvaro. Aplojo po to aišku aviną. Bet buvo baisus nelygis šuniui.
Iš Karlitos nuoskaudingo lojimo buvo aiškiai girdėti:
-Tos juodasnukės avys baisiai nekatalikiško elgesio, kaip jas įleido į Druskininkų kalėdinę prakartėlę! Gėda merui!
Tad kaip supratote savaitgalis buvo kai kam sunkus.

Gena

Krokodilai (nes Gena) būna tylūs. Tik šlumšt triuškinantys dantys iš drumsto vandens ir nėra po saule dar vienos antilopės gnu.
Mano palatos kaimynas Gena toks pat tylus. Lietuviškai nemoka, nes iš autonominių Šalčininkų. Jiems ten ir taip gerai. Man pasirodė, kad ir televizoriaus pultelio nematęs. Nes jo bijo. Pultelį - valdžios simbolį - aš valdau  truputį sadistiškai: tik lietuviškas žinias. Bet laida Farai Genai patiko. Kažkas buvo atpažįstamo.
Gena buvo vyras kaip vyras. Dirbo, išgerdavo, važinėjo į Baltarusiją, kur aiškiau. Bet vieną dieną  pajudėjo trombas per jo kraujagysles ir išvežė jį Santariški, po to į Druskieniki. Tai čia bet kuriam Solečnikų vyrui plaukai atsistotų visose kūno vietose nuo siaubo. Buvo dar vienas Genos žemietis užėjęs. Irgi širdis. Kalbėjosi abu. Tik mirties baimė privertė abu pajudėti maršrutu Santariški - Druskieniki. Bet draugelis Geną paguodė, kad ir čia galima gyventi. Valgis geras. Po savaitės pripras.
Naktį Gena atsipalaidavo. Dūsavo, po to duso (nes širdis), po to užmigo ir pradėjo drebinti palatos sienas sveiko 30 metų kontrabandininko knarkimu kaip namie.
Aš pasikankinau. Bandžiau diskutuoti su Gena ta tema. Jis patvirtino, kad tai aišku minusas ir ant nugaros jis neguls. Ant nugaros jis išgauna bažnyčios vargonų aukščiausius registrus.
Ant šonų irgi buvo įspūdinga. Taip, tyliau nei ant nugaros. Bet klastingai - tik prisnūsti, Gena pradeda dūsti.
Nubėgau pas naktinę seselę. Ji davė stiprių migdomųjų. Jie nukalė mane kelias valandas. Bet penktą ryto aš pyktybyškay pradėjau skaityti detektyvą įjungęs naktinę lempelę. Knarkimas liovėsi. Dūsavo nemiegantis Gena.
Kai tik pradėjo dirbti sanatorijos registratūra vienas pasišiaušęs, piktas ir neišsimiegojęs vyriškis paklausė kiek reikia primokėti už vienvietį numerį. Bet kokį. Bet kokia kaina.